Dailininko Jacques’o Chapiro (1887–1972) darbų paroda

Maloniai kviečiame susipažinti su dailininko Jacques’o Chapiro (1887–1972) darbų paroda iš dr. Samuelio Taco asmeninės litvakų dailės meno kolekcijos. Paroda iki kovo 8 d. eksponuojama Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje (Gedimino pr. 24).

Apie iš Daugpilio kilusį Jacques’ą Chapiro (1887–1972) šio dailininko darbams (iš Samuelio Taco asmeninės litvakų dailės kolekcijos) skirtame kataloge, išleistame Kauno rajono muziejaus Raudondvario pilyje vykusiai parodai, rašo Lietuvos kultūrologas, menotyrininkas, civilizacijos teoretikas Antanas Andrijauskas, kuris mus supažindina su dailininko biografija ir kūryba:

Medžio drožėjo litvako Abraomo Chapiro šeimoje augęs Jakovas jaunystėje įgijo tradicinį religinį išsilavinimą. Sulaukęs 18-os jis išvyko į Ukrainą, kur įstojo į Charkivo dailės mokyklą, vėliau mokslus tęsė Kyjivo dailės mokykloje. 1920-aisiais Jakovas ištroškęs žinių tęsė studijas Petrograde.

Petrograde Chapiro suartėjo su įtakingu Rusijos dailininku, scenografu ir meno kritiku Aleksandru Benua, kurio duktė Ana netrukus tapo jo žmona. Benua šeima dailininką įvedė į šalies teatro elito pasaulį. Persikėlęs į Maskvą Chapiro bendradarbiavo su čia savo teatrą įkūrusiais Vsevolodu Mejerholdu ir Jevgenijumi Vachtangovu. Chapiro taip pat kūrė dekoracijas žydų teatro-studijos „Habima“ spektakliams. Nuo 1922 m. menininkas dalyvauja tapybos ir scenografijos parodose.

1925 m. Chapiro atvyksta į Paryžių, kur sutinka savo bendraklasį iš Charkivo dailės mokyklos Lazarą Voloviką. Jis jam pasiūlo pasilikti ir prisijungti prie menininkų kolonijos Monparnase. Čia įvairių šalių menininkai įsikuria dailininkų dirbtuvėms pritaikytame pastate, vadinamame „La Ruche“ („Aviliu“).

Šį naują gyvenimo etapą Chapiro vaizdingai aprašo knygoje pavadinimu „La Ruche“ („Avilys“). Emigrantas pradeda įsilieti į didmiesčio meninį gyvenimą. Nuo 1926 m. periodiškai eksponuoja savo paveikslus „Rudens“, Tiuilri, „Nepriklausomųjų“ salonų parodose. Taip pat kuria scenovaizdžius ir kostiumus Sergejaus Diagilevo „Rusų baleto“ trupės spektakliams. Surengia asmenines tapybos parodas „Kleinmano“ (1930), „Bonaparte’o“ (1936) galerijose bei Londone.

1937 m. Paryžiuje užgimus Žydų menininkų asociacijai, vienijusiai apie du šimtus narių, Chapiro kartu su dalimi litvakų aktyviai įsijungė į šios organizacijos veiklą.

Dalis menotyrininkų Chapiro įvardija kaip tipišką antrojoje L’Ecole de Paris (ekol de Pari) kartoje įsivyravusios L’Ecole de Juive (ekol de ziuiv) (Žydų mokyklos) atstovą. Reikia pastebėti, kad Paryžiaus mokyklos žydų kilmės dailininkų būryje išskirtinis vaidmuo teko menininkams iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK). Jie sudarė pagrindinį antrosios Paryžiaus mokyklos bangos branduolį. Chapiro buvo organiška jo dalis.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Chapiro pasitraukė į vokiečių neužgrobtą pietrytinę šalies dalį Aukštųjų Alpių regione. Karui pasibaigus jis sugrįžta į Paryžių ir įsikuria netoli Monparnaso. Ten prasideda naujas dailininko kūrybos etapas.

Šios dr. Samuelio Taco sukauptos Chapiro paveikslų kolekcijos pagrindą sudaro ankstyvojo ir brandžiojo paryžietiškojo tarpsnio menininko kūriniai.

Organizatoriai viliasi, kad ši paroda leis Lietuvos dailės mylėtojams geriau suprasti ne tik šio dailininko meno kūrinių grožį, bet ir litvakų menininkų vietą Lietuvos dailės istorijoje.

Trumpai apie parodą

Data

sausio 8 d. – kovo 8 d.

Laikas

bibliotekos darbo laiku

Vieta

Vilniaus žydų viešoji biblioteka (Gedimino pr. 24)

Dalyvavimas

įėjimas laisvas

Daugiau informacijos

socialiniame tinkle „Facebook“