Balandžio 1-oji – diena, kai galima ir net būtina pokštauti, nepiktai iš kitų šaipytis ir jokiu būdu nepykti, jei juokiamasi iš tavęs, nes būti apgautam yra itin geras ženklas. Šia proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras, tęsdamas mažųjų „Mėnesio eksponato“ parodų ciklą, parengė lietuvių pieštinio humoro – politinių šaržų ir karikatūrų – rinkinių ir specializuotų periodinių leidinių ekspoziciją.
Ar tikrai lietuviai nesupranta humoro, nemėgsta juokauti, yra labiau linkę į lyrizmą ir melancholiją? Šis klausimas keltas ir tarpukario Lietuvoje. „Ar mes džiaugsmo suprast nepajėgiam, ar skonio mažoka? Jumoro jausmas, taip visur branginamas ir aukštinamas, daugumai mūsų nepasiekiamas. Piktai pasityčiot, įgelt, nu, kartais galim, kartais ir neblogai pavyksta“, – 1932 m. rašė mėnesinio satyros žurnalo „Vapsva“ rengėjai.
Tačiau žvelgiant į specializuotų humoro ir satyros leidinių gausą, atrodytų, kad juokauti lietuviai itin mėgsta. Pirmasis iliustruotas lietuvių literatūros, politikos ir satyros humoristinis mėnesinis žurnalas „Juokdarys“, redaguotas Liudviko Jakavičiaus, pasirodė 1906 m. Rygoje, o Lietuvoje šio žanro pirmtakas, „pirmasis Lietuvoje kultūrinis juokų ir satyros laikraštis“, kaip įvardijo jo leidėjai, buvo 1910 m. pradėtas leisti „Garnys“, redaguotas Adomo Jakšto. Vėliau ėjo satyros ir humoro žurnalai „Botagas“, „Yla“, „Kultuvė“, „Kuntaplis“, „Spaktyva“ ir kiti, išleista ir keletas karikatūrų rinkinių. Iš jų turiniu ir poligrafijos kokybe itin išsiskiria ekspozicijoje pristatomas J. Šiliečio (Jaroslavo Rimkaus) karikatūrų albumas „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m.“ ir Adomo Varno „Ant politikos laktų“, abu išleisti 1922 m. Kaune. Humoras buvo nesvetimas ir Lietuvos provincijai – eksponuojamas Raseiniuose leistas žurnalas „Raseinių Magdė“ niekuo nenusileidžia tuo metu ėjusiems respublikiniams leidiniams.
Net skursdami lageriuose, alkani ir sutrikę, gyvendami nežinomybėje, išeivijos lietuviai neprarado humoro jausmo, leido satyrinius leidinius, piešė karikatūras. Iš viso 1945–1948 m. Vokietijos karo pabėgėlių – žmonių be vietos, vadinamųjų dipukų – stovyklose leista daugiau kaip dvidešimt humoristinių leidinių. Du iš jų („Dypukas“, „Dievo paukštelis“) pristatomi šioje parodoje.
Sovietiniam laikotarpiui, kai humoras, kaip ir visa kita, Lietuvoje buvo kontroliuojamas ir ideologizuojamas, taip pat atstovauja išeivijos lietuvių parengti ir užsienio leidyklų išleisti leidiniai. Juose matomas kitoks požiūris į Lietuvą ir Baltijos šalių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą istoriją. Karikatūrose ironiškai vaizduojamas Molotovo ir Ribbentropo pakto pasirašymas, „Stalino saulė“, kiti įvykiai, atskleidžiantys Lietuvos socialinio ir politinio gyvenimo realijas sovietinės okupacijos metais.
Parodoje galima pavartyti ir karikatūrų rinkinių, atspindinčių Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės 1990 m., taip pat jau nepriklausomos Lietuvos politiką ir jos veikėjus. Unikalus rinkinys (bene vienintelis Lietuvos bibliotekose) – Vytauto Landsbergio kolekcijoje saugomas leidinys „Lithuania‘s fight for independence as seen through the eyes of our political cartoonists“, išleistas Kalifornijoje (1990, 1991; I, II dalis). Jame surinktos įvairių užsienio šalių dailininkų karikatūros, atspindinčios Lietuvos siekį atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Bene iškalbingiausia karikatūra – išdidžiai nueinanti „ponia Lithuania“, paliekanti savo tariamą partnerį – nevykėlį, su buteliu rankoje drybsantį nudryžusiame fotelyje, vilkintį pjautuvo bei kūjo simboliais ir data 1917–1990 pažymėtus marškinėlius... Įdomu tai, kad šis leidinys buvo nemokamai išplatintas JAV Kongreso ir vyriausybės nariams, siekiant atkreipti dėmesį į išskirtinę Lietuvos kovą už laisvę ir nepriklausomybę.
Užsukite susipažinti!
Ekspozicija Valstybingumo erdvėje (II a.) veiks balandžio 1–30 dienomis.
Balandžio 3 d. 17.30 val. taip pat kviečiame į Valstybingumo erdvėje vyksiantį lydimąjį parodos renginį – diskusiją „Ar užkliuvę už ironijos gebame pagauti kampą?“.