Ankstyvasis skaitymas – vaiko socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo priemonė

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina tarptautine patirtimi paremtą ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“. Nuo spalio mėnesio Vilniaus apskrityje (išskyrus Vilniaus miestą) šeimos gydytojai tėvams, auginantiems 2020-aisiais gimusius kūdikius, įteikia ankstyvojo skaitymo skatinimo lauknešėlius, kuriuose – Indrės Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, skaitymo patarimai tėveliams ir žaisminga kuprinėlė. Kodėl knygelės tokios svarbios jau nuo pirmųjų vaikučio dienų? Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė dalijasi atliktų tyrimų rezultatais, įžvalgomis ir patarimais.

2015 m. VšĮ „Laikas skaityti“ užsakymu atliktas tyrimas „Lietuvių skaitymo įpročiai“ (atliko „Spinter tyrimai“) privertė susigriebti už galvų ne vieną skaitymo ir vaikų ugdymo specialistą. Tyrimo rezultatai skelbia, kad savo 0–2 metų vaikams neskaito net 73 proc. respondentų (išsamiau su tyrimo rezultatais galite susipažinti čia). Kodėl šis skaičius taip šiurpina, jei, kaip teigia daugelis jaunų tėvų, tokio amžiaus vaikai dar nemoka skaityti ir todėl knygos dar nėra būtinos?

Tais pačiais metais ant žurnalo „National Geographic“ viršelio puikavosi du besišypsantys mažyliai, o pagrindinė tema buvo skirta pirmiesiems kūdikio metams ir jų smegenų vystymuisi šiuo laikotarpiu. Pasitelkę naujausias technologijas, mokslininkai bandė išsiaiškinti, kokią įtaką vaiko ateičiai daro reikiamas dėmesys ir priežiūra ankstyvuoju jo raidos etapu. Jų atradimai buvo stulbinantys, ypač kalbos vystymosi srityje.

Pasak mokslininkų, pirmaisiais gyvenimo metais kūdikių nepaprastai greita raida sutampa su laikotarpiu, kai formuojasi neuronų grandinės: „Gimusio kūdikio smegenyse yra apie šimtą milijardų neuronų – beveik tiek pat, kiek ir suaugusio žmogaus. Augantį kūdikį užplūdęs tikras jutiminės informacijos potvynis priverčia vienus neuronus jungtis su kitais, tad 3 metų sulaukęs vaikas jau turi keletą šimtų trilijonų tokių jungčių.“^[1] Tačiau tiek daug jungčių kūdikio smegenyse būna tik kurį laiką: iki 5-erių metų jo smegenys transformuojasi ir išlieka tik tos jungtys, kurios yra naudojamos ir jam naudingos. Lemtingas veiksnys šiuo metu – patirtis, kuri įtvirtina išliksiančias neuronų jungtis.

Tokie pat stulbinantys mokslininkų atradimai gauti ir tyrinėjant, kaip vystosi gebėjimas kalbėti. Ilgą laiką laikytasi linijinio požiūrio į kalbos mokymąsi: manyta, kad kūdikiai pirmiausia išmoksta atpažinti garsus, tada juos jungia į žodžius, o šiuos – į daug žodžių arba sakinius. Tačiau Paryžiaus R. Descartes’o universitete atlikti tyrimai, kurių metu tirtos kūdikių, besiklausančių įvairių garsų sekų, smegenys, apvertė šį žinojimą aukštyn kojomis: pasirodo, kūdikiai ne tik sugeba atsekti garsų pasikartojimą, bet ir pajunta, kurioje sekos vietoje tas pasikartojimas atsiranda (tai kalbos pagrindas), o tai reiškia, kad kūdikiai nuo pat pradžių ima mokytis gramatikos^[2].

Kuo šie mokslininkų atradimai svarbūs? Ogi tuo, kad parodo, kokios imlios kūdikių smegenys nuo pat pirmųjų dienų ir kad šį imlumą be galo svarbu išnaudoti: 2,5 metų vaikai jau moka taisyti lėlių daromas kalbos klaidas, trejų dauguma jų jau būna išmokę nemažai gramatikos taisyklių. Nuolatos gausėja jų žodynas, o gebėjimas kalbėti suklesti, kai tarp neuronų atsiranda naujų jungčių^[3]. Be to, pirmus keletą savo gyvenimo mėnesių vaikai geba skirti bet kurios kalbos garsus, o paskui šie gebėjimai nyksta^[4]. Tai reiškia, kad mažas vaikas gali išmokti bet kurią ir bet kiek kalbų, svarbu sudaryti palankią tam aplinką, kuri padėtų sukurti reikiamas neuronų jungtis.

Kaipgi tokią aplinką sukurti? Žinoma, be galo svarbu su vaikais daug kalbėti – kad jie girdėtų kuo įvairesnę ir turtingesnę kalbą. Reikia pabrėžti, kad turimas omenyje gyvas kalbėjimas, o ne per išmaniuosius įrenginius, TV ar radiją sklindantys garsai. Tai patvirtina tyrimas, per kurį 9 mėn. kūdikiai iš angliškai kalbančių šeimų buvo mokomi mandarinų kalbos. Viena grupė mažylių bendravo su gimtąja kinų kalba kalbančiais mokytojais, antra juos matė ir girdėjo vaizdo įrašuose, o trečia – tik girdėjo. Antroji ir trečioji grupės neišmoko nieko, o štai pirmoji puikiai skyrė mandarinų kalbos garsus^[5]. Kito tyrimo duomenimis, vaikai, su kuriais buvo daug kalbama, per valandą vidutiniškai išgirsdavo daugiau nei 2000 žodžių, o vaikai iš šeimų, kuriose buvo mažai bendraujama, vos 600 žodžių^[6] (tirti vaikai nuo 9 mėn. iki 3 metų amžiaus). Ilgainiui šis skirtumas vis didėja ir vaikui einant į mokyklą jau sudaro kelių šimtų milijonų žodžių skirtumą.

Taigi niekas nepakeis gyvos kalbos, nebent... garsiai skaitomos knygos. Jų kalba gali būti ir gerokai turtingesnė nei vartojama tėvų ar kitų šeimos narių: 2015 m. Psichologijos mokslo asociacijos žurnale publikuotas Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad paveikslėlių knygos pasižymi didesne kalbos konstrukcijų ir žodžių įvairove nei įprasti tėvų pokalbiai su vaiku. Todėl paveikslėlių knygos, daugumai vaikų tampančios pirmąja pažintimi su knyga apskritai, gali būti naujų, neįprastų, nekasdienių ar net retų, bet ne mažiau svarbių ir reikalingų, žodžių šaltinis^[7]. Tais pačiais metais Vilniuje vykusioje konferencijoje, kuri buvo skirta skaitymui skatinti ir vaikų literatūrai, dalyvavęs svečias iš Švedijos, rašytojas ir dailininkas, pirmasis Švedijos skaitymo ambasadorius Johanas Unengė pasakojo apie Švedijoje atliktus skaitymo tyrimus, per kuriuos buvo tiriami į mokyklą pradėję eiti 6-erių metų vaikai iš skaitančių ir neskaitančių šeimų. Buvo tirtas jų žodynas, o skirtumas tarp vaiko iš skaitančios šeimos ir neskaitančios buvo didžiulis – 10 000 žodžių^[8]. Taigi ši kalbinė grandinė, pradedama kalbėjimu su kūdikiais ir pratęsiama skaitymu vaikams, yra labai galinga ir lemtinga: ji lemia jų gebėjimą mokytis, pasiekti gerų rezultatų mokykloje, įstoti į aukštąją mokyklą ir pasiekti karjeros aukštumų.

Kalbos ugdymas – tik viena iš priežasčių, kodėl reikia skaityti nuo pat pirmųjų dienų ar netgi dar kūdikiui būnant mamos pilve: „Mes pradedame skaityti ne tada, kai jau galime suprasti parašytus žodžius. Kūdikis mokosi skaityti dar prieš gimdamas, kai girdi tėvų balsus ir jaučia jų lytėjimą.“^[9] Esama daug daugiau naudos, kurią teikia ankstyvasis skaitymas. Be jau minėto smegenų vystymosi ir kalbos raidos, skaitymas garsiai ugdo socialinius ir emocinius įgūdžius, stiprina tėvų ir vaiko ryšį:

„Tyrimais įrodyta, kad nuo gimimo iki septynerių metų vystosi vaikų mąstymas ir emocijos – intelekto ir bendravimo pagrindas. Šiuo metu labai praverčia šeimyniniai skaitymai – tai puiki proga pasikalbėti apie kitus kraštus, mums neįprastas situacijas, apie personažus, panašius į mus arba visiškai skirtingus. Taigi galime plėsti žinias ir dalytis patirtimi.

Tačiau svarbiausia, kad skaitydami vaikams labiau suartėjame, tvirtėja mūsų saitai ir nauda iš to dviguba: skaitome, nes mums gera būti kartu, be to, mėgaujamės literatūra – šis įprotis išliks visą gyvenimą.“^[10]

Ir tai dar ne viskas. Skaitymas gali būti naudingas ir vaiko sveikatai – ypač psichinei. Didžiojoje Britanijoje, Sasekso universitete, atliktas sociologinis tyrimas atskleidė, kad skaitymas – geriausias būdas atsipalaiduoti, o bent 6 minučių, praleistų skaitant knygą, pakanka, kad daugiau nei 60 proc. būtų sumažintas patirto streso lygis. Be to, paaiškėjo, kad skaitymas efektyvesnis už kitus būdus – muzikos klausymąsi, pasivaikščiojimą ar arbatos puodelį, – padeda nurimti po patirto nervinio sukrėtimo^[11]. Tai ypač aktualu šiuolaikiniame pasaulyje, kai nuolatinį skubėjimą, spaudimą ir įtampą patiria ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. O mažyliams, dar nepatiriantiems išorinio pasaulio įtampos, persiduoda jų tėvų patiriamas stresas.

Vaikų psichologas Vytis Valantinas teigia, kad skaitymas padeda ugdyti vaikams psichologinį atsparumą, veikia kaip vienas apsauginių veiksnių ir jo veikimo mechanizmas. Kaipgi tai vyksta? Psichologas išskiria kelis aspektus. Pirma, gerai parašytose knygose, pasak jo, slypi idėjos, padedančios vaikams įveikti sunkumus: „Skaitymas gali būti tiltas, kuriuo vaikas iš rašytojų sukurto pasaulio parsigabena savo paties gyvenimui aktualias idėjas.“^[12] Antra, kalbėdamiesi apie tai, kas perskaityta, vaikai transformuoja, įprasmina, pritaiko knygose atrastas idėjas, elgesio modelius. Be to, knygose vaikai sutinka veikėjus, primenančius juos pačius, tai vadinamasis identifikacijos fenomenas: „Pastebėta, jei skaitytojo ir personažo išgyvenamos problemos bei patiriami jausmai yra panašūs, skaitytojas linkęs tyrinėti, kaip elgdamasis herojus išsprendžia savo sunkumus, kaip jam pavyksta pasijusti geriau. Taip pat pasitaiko, kad skaitantys vaikai atranda neveiksmingus savo pačių elgesio būdus ir pasiryžta juos keisti.“^[13] Na, ir galų gale – knygos teikia malonumą, atokvėpį, nuostabą, džiaugsmą, susižavėjimą. Ir, nors psichologas labiau kalba apie šiek tiek ūgtelėjusius vaikus, jau savarankiškai skaitančius knygas, visa tai pritaikoma ir ankstyvajam skaitymui – tam laikotarpiui, kai skaitymas atrandamas kartu su suaugusiaisiais.