Asta Plechavičiūtė. Žiema, pavasaris, vasara, vasara ir visi metų laikai („Metų knygos rinkimai 2020“: vaikų kategorija)

Šįkart „Metų knygos rinkimų“ vaikų penketuko autoriai labai patyrę – trys į jį patenka ne pirmą kartą, o viena autorė irgi buvo beveik patekusi. Todėl šie rinkimai primena pyragą, padalintą į penkias (nelygias) dalis: skirtingi įdarai, pagardai, ruošusio meistro patirtis – galima rinktis vieną pagal skonį arba sušveisti visus iš karto ir gerokai persivalgyti.

Aptardama visas penkias knygas pretendentes, labiau norėjau pagauti įspūdį, kvapą ir supratau, kad man šis pyragas kvepia metų laikais.

Pirmiausiai pajutau gaivią žvarbą nuo Selemono Paltanavičiaus „Sniego žmogelių žiema“ – tarsi žiūrėtum į ramią, snieguotus laukus šviesa užliejančią pilnatį. Žiema. Nors ir ne tokia, kaip šiuo metu už lango. Todėl nuo šios knygos ir pradedu.

Tai yra odė  žiemai ir gamtai. Knyga, grąžinanti į tuos vaikystės laikus, kai besąlygiškai laukdavome sniego, kai nebuvo jausmo, kad šalta, taip šalta, kad gal geriau pasėdėti namuose. Iš knygos sklinda tokia skaidri sidabrinė meilė žiemai, kad, manau, net didžiausi šalčio skeptikai ja patikės. Žiema čia kaip senais gerais laikais – ilga, be atodrėkių, begalinė, kai tvoros nuo šalčio pokši. Knygoje niekas nesvarsto, ar šiemet sulauksime to sniego ir kiek ji tęsis. „Žiema dar nesibaigia, pūga suspės čia atskrieti ne kartą“ (p. 42). Žiema tiesiog be saiko džiaugiamasi ir mėgaujamasi.

Atrodo, knygos laikas galėtų būti ir romantiška XIX–XX a. pradžia, o erdvė – tipiškas kaimo vienkiemis: troba, svirnas, pirtis, kieme prie būdos skalijantis šunelis, čirškiantis žvirblis, senelis, per pusnis lydintis anūkus į mokyklą. Ko ne Prano Mašioto pasaulis? (Simboliška, kad Selemonui Paltanavičiui įteikta Prano Mašioto premija už geriausią 2019 metų knygą.) Tik kelios užuominos laiką ir erdvę apibrėžia konkrečiau: vieną dieną tėtis automobiliu vaikams atveža eglutę.

Žiema kaime. Lengva leistis į banalius, saldžius aprašymus, supaprastinimą. Tačiau autorius tarsi pakeičia žiūrėjimo į žiemos peizažą tašką. Viską matome iš aukščiau, tarsi nuo stogo. Tada ir kiemo gyvenimas apačioje ranka pasiekiamas, ir žvaigždės arčiau spindi. Ir viliojantys toliai geriau matomi. Visa tai parodoma sniego žmogelių akimis. Niekur neregėti ir negirdėti personažai, tarsi sumažintos sniego senio kopijos. Daug kopijų. Autorius nesiremia jokia tautosaka, kaip kad, pavyzdžiui, Neringa Vaitkutė, apie kurią dar kalbėsiu. Paltanavičius personažams suteikia mažo vaiko savybių: jie judrūs, nenustygstantys, be galo smalsūs, naivoki. Ir veiksmo knygoje nėra daug, visos istorijos labai paprastos: sniego žmogeliukai aiškinasi, kas yra rogutės, eglutė, stebi žvirblio tykantį katiną ir t. t. Skaitydamas pasijunti apsuptas keisto amžino judesio, kuris net nakčia nenurimsta – tuomet reikia skaičiuoti žvaigždes, debesys sudėlioja sidabrinę eglutę danguje ir toks mielas šaltas mėnulis – viską reikia išgirsti, pamatyti, patirti ir apkalbėti.

Ir visa tai apsupta žiemos. Besimainantis oras, vėjas, sniego danga, žvaigždžių mirgėjimas. Tikriausiai apie žiemą nebeįmanoma proziniame tekste nieko daugiau pasakyti. Ir norisi Peter’io Høeg’o romano pavadinimą „Panelės Smilos sniego jausmas“ perfrazuoti į „Selemono Paltanavičiaus sniego jausmą“. Nors neturime gausybės žodžių sniegui pavadinti, autorius bando bent vizualiai parodyti jo spalvas: „Ar tu nematai, kad šešėlyje sniegas tamsus, tu vis sakai – mėlynas. O kieme senas sniegas tamsiai baltas, kitas – vidutiniškai., trečias – šviežiai baltutėlis. Prieš saulę jis žvilgantis, rožiškai baltas.“ (p. 47).

Įpusėjusi šią knygą, vis labiau įsinorėjau pamatyti pagal ją sukurtą animacinį filmą (vieną ilgą arba kelias trumpas istorijas). Nes tai be galo vizualus kūrinys. Jei kartais apie paveikslėlių knygas galima sakyti, kad iš paveikslėlių perskaitome antrą istoriją, tai čia atvirkštinis efektas – skaitydami autoriaus tekstą labai ryškiai pamatome (vaizduotės kuriamus) vaizdinius.

Ši knyga turi visą, kaip filmų kūrėjai pavadintų, vizualinę traktuotę (visual treatment): erdvę, nuotaiką, veikėjus, jų konkrečius paveikslus. Ir prie to stipriai prisidėjo iliustracijų autorė Vilija Kvieskaitė. Būtent tokio braižo filmas ir galėtų būti. Ir be dialogų – tai ne pati stipriausia autoriaus vieta. Jie dažnai tekste nutrūksta, juos pakeičia džiaugsmas, kad galima be jokių žodžių pasinerti į žiemos smagumus.

Gal sunkiau vizualiai perteikti filosofinę potekstę, įaustą į sniego žmogeliams kylančius klausimus. Iš ko padaryti žmonės? Ką dainuoja šuo? Kas už miško juostos? Kaip pavaizduoti tą paskutinę sceną – žmogeliukų iškeliavimą (atsisveikinimo su žiemos, o gal ir apskritai šiuo pasauliu metafora) baltu – Žiemos močios – taku? Manau, tai būtų labai įdomus iššūkis.

Filosofinė potekstė, įrėminta klausimu „kodėl“, skamba ir Vainiaus Bako rinkinyje vaikams „Ką manė kamanė“. Šią penketuko knygą priskirčiau pavasariui. Ne vien dėl sodraus ryškiai žalio ir labai gyvybingo viršelio. Dėl šviežumo. Pavasaris yra jaunystė, naujumas ir... debiutas. Išleidęs keturias (!) poezijos knygas suaugusiesiems („Lietaus spalvos“, 2003; „Pretekstai“, 2010; „Kas vėjo – vėjui“, 2014; „Kaštonų tonai“, 2016) Vainius Bakas pirmą kartą pasirodo vaikų poezijos lankose ir pirmą kartą „Metų knygos rinkimų“ vaikų kategorijos penketuke. Patį žodį „poezija“ pasąmonėje esame linkę sieti su žodžiu „pavasaris“. O Vainius Bakas dažnas „Poezijos pavasario“ svečias ir, beje, 2020 metais apdovanotas jo rengėjų premija už poeziją vaikams.

Pavasaris tai ir atgimimas, ypač gamtos. Gamtos ir filosofijos jungtis yra labai svarbi autoriaus kūryboje, ir tai suskamba jau pačiame pirmame rinkinio tekste „Ką manė kamanė“:

„Ko žemuogės mažos vis rausta iš gėdos,

išgirdusios drebules kuždant kažką?

Kodėl juodas strazdas viršūnėje gieda

ir supasi jauno lazdyno šaka“ (p. 6).

Vainiaus Bako poezija nėra linkusi duoti atsakymų, atvirkščiai, skatina skaitytoją vaiką užduoti kuo daugiau klausimų, tarsi kutena vidinį „kodėlčiuką“, atsakymus paslėpdama gamtoje ir paties vaiko vidiniame pasaulyje.

Tekstuose pasitelkiama įvairių meninių priemonių: gamtos personifikavimas, įsižiūrėjimas į smulkias detales (žolė, žemuogės, boružėlė ir t. t.). Beje, šioms smulkmenoms didelį dėmesį skyrė ne tik rašytojas, bet ir iliustracijų autorė Marija Smirnovaitė, padedanti paprastose detalėse įžiūrėti stebuklus.

Taiklios metaforos (pušų šiurkščios skaros), estetizuoti palyginimai (baltas rūkas kyla lyg gulbių pulkai, genys žolėj atrodo lyg šiltas margutis), tautosakai artimas gamtos supasakinimas, mitiniai vaizdiniai (laumžirgius gano laumės).

Daug dėmesio skiriama kalbai, skambesiui, žaidimui prasmėmis: laiškai ir svogūnų laiškai, kasos ir svogūnų kasos, panaudojama tiesioginė paukščių pieno prasmė ir t. t. Daugelis tekstų melodingi, kai kurios eilės, pavyzdžiui, apie boružėlę „Dievo karvutės ganymai“, jau spėjusios tapti dainomis.

Tačiau pirmas rinkinys yra pirmas, neišvengta šiokių tokių nesklandumų: rinkinio nelygumo, bendrų knygos komponavimo riktų, kritiško žvilgsnio atrenkant tektus, didaktizmo (eilėraštis „Vaivorykščių rietimai“, p. 32), keisto kalbėjimo, pavyzdžiui, ar šiuolaikinis vaikas supras užuominą apie sienas, turinčias ausis:

„Na, o sienos turinčios ausis,

Pasakaitės gal pasiklausys“

(„Pasakų knyga“, p. 30).

Keista, kad ausis turinčių sienų motyvas nuskamba ir tekste „Dainužėlė“, p. 19.

Tokių smulkmenų dažniausiai skaitytojai nepastebi. O autoriaus (gal ir leidyklos) laukia sunkiausias darbas: pasiekti skaitytojus, prisibelsti į jų širdis. Iliustracijos, žinoma, labai padės. Tačiau kaip vaikus geriausiai supažindinti su poezija – man pačiai didelis iššūkis. Nes dažniausiai visi bandymai baigiasi nuginčijimais – nereikia eilėraščio, geriau skaityk pasaką. „Metų knygos rinkimuose“ poeziją pirmiausiai matyčiau kaip bandymą suvesti suaugusiuosius su naująja lietuvių poezija vaikams, praplėsti akiratį (ne paslaptis, daugelio supratimas apie eiliuotus tekstus baigiasi ties Salomėja Nėrimi ir Kostu Kubilinsku).

Lengvas, užsupantis eiliavimas gal padės pasiekti klausytojus per kitas duris – kaip dainų vaikams tekstai?

Žinoma, tokios stilistikos poetui sunkoka, kuo arčiau tradiciškumo, melodingumo, nušlifuotos formos, tuo labiau reikia tarsi teisintis, kiek tavyje Radausko, Skučaitės, Vainilaičio ir t. t.

Matyt, nemažai skaitytojų ar tyrinėtojų smalsiai žiūri į šį produktyvų autorių, tokį jauną, šviežią, pavasarinį, tylomis klausdami, o kas iš jo išaugs? Kad jis dar grįš į „Metų knygos rinkimų“ penketuką – abejonių nėra. Tik labai smalsu, kada ir kaip? Ir reikia pasveikinti leidyklą „Žalias kalnas“, šią žalią gaivią knygą nepabijojusią išleisti. Patekimas į penketuką bus bent didesnės sklaidos ir atradimo džiaugsmo garantas.

Skaitytojai „Metų knygos rinkimuose“ vaikų kategorijoje dar nė karto nebuvo išrinkę poezijos. Gal tai pavyks šiam naujam poetui?

Norėčiau, kad vasara atrodytų kaip Monikos Vaicenavičienės knyga „Kas yra upė?“ – plati, lėta, rami. Išsami. Su daug istorijų. Vienos iš jų labiau pažintinės: „Kas nutinka, kai upės nusenka“, „Iš kur atsirado Amazonės pavadinimas?“, „Kas yra upė?“. Kitos vėlgi – filosofinės „Kas mūsų laukia kitapus upės vingio?“, „Kokias istorijas atrakintų visi daiktai, įmesti į upes?“, „Kas yra upė?“.

Dar kitos tiesiog būtų pasakos. Arba atpalaiduojanti terapija. O gal kelionė. Arba kelionės prisiminimai nuotraukose. Būna knygų, kurias skaitydamas nenori, kad baigtųsi. Kaip vasara. Tokias kartais net tyčia galima palikti truputį nebaigtas skaityti, kad būtų galima grįžti. Arba pabandyti į „Kas yra upė?“ įbristi du kartus. O gal ir dar daugiau.

Vartydama šią knygą pirmiausia pagalvojau, kad tai eseistika vaikams. Kiti gal sakytų, kad tai neeiliuota poezija.

Paradoksalu, bet baigus knygą neapleidžia gana moksliškos mintys: kokio smarkumo srove Amazonė įteka į vandenyną, negi tikrai visų upių vanduo tėra šaukštas vandens didelėje vonioje?

Taigi knyga apgaulingai poetiška. Joje išties labai daug faktinės informacijos. Tik meistriškai išslapstytos: pagrindiniame tekste, tarp iliustracijų aprašymų. Smulkiu šriftu – piešinio štrichuose ir dažo potėpiuose. Plūduriuoja pieštame vandenyje kartu su filosofiniais klausimais: „Tokios smarkios srovės, kad skirtinguose krantuose išsivysto skirtingos gyvūnų rūšys“ ir „Kas suskaičiuos, kiek ašarų buvo išlieta į visas pasaulio upes?“.

Taip pat įausta labai tvirta ekologijos, meilės gamtai gija. Nėra paprasta kalbėti šia tema nebanaliai, nedidaktiškai, kad siūlė nešviestų ir kita spalva nerėžtų akies.

Knyga iš tiesų kaip išsiuvinėta. Ne veltui jos istorijų pasakotoja ir siuvinėtoja močiutė, vasaros popietę prisėdusi su rankdarbiu ant upės kranto (personažas, kaip pati autorė prisipažino, sunkiai atėjęs, ilgai galvotas, bet tapę knygos jungtimi).

Ir anūkė, klausytoja ir žiūrovė.

Siuvinėti pagal brėžinius – kruopštus darbas. Siuvinėti vietoj schemos pasitelkiant faktus, bet su fantazija (čia kalbu apie skirtingas iliustravimo technikas) – milžiniškas iššūkis.

Knyga pati kaip upė: tai srauni, tai nurimstanti, tai plačiai išsiliejanti. Tuo pačiu tai be galo techniška, moksliška, motyvuota ir apskaičiuota knyga. Siūlau visiems, jau perskaičiusiems, pasidomėti atsiradimo anatomija: https://www.knygukurejai.lt/post/knygos-anatomija-kas-yra-up%C4%97

Čia daug medžiagos, vaizdų ir atsakymų tik pradedantiesiems rašyti knygą. Tiems, kurie nori pasakoti istoriją, – dailininkams, rašytojams, o gal filmų scenaristams. Tiems, kurie sutrikę klausia, kas yra kūryba – galvon smogiantis įkvėpimas ar juodas nuoseklus ir varginantis darbas.

Įdomu, kad knyga versta iš švedų – originaliosios kūrinio kalbos, lietuviško teksto sukūrimą autorė patikėjo vertėjai ir redaktorei. Tačiau šiais laikais toks kalbinis pasikeitimas nieko netrikdo ir netrukdo knygai dalyvauti konkurse (ji netraktuojama kaip verstinė). Tokia pati buvo 2018 m. „Metų knygos rinkimus“ laimėjusi Antano Šileikos „Basakojis bingo pranešėjas“, versta iš anglų kalbos, ir šiemet apdovanojimo už geriausią poeziją siekianti Rimo Užgirio „Tarp“.

Monika jau atsiėmė IBBY įsteigtą Domicelės Tarabildienės vardo premiją už gražiausią metų knygą. Ir dar nemažai kitų. Matyt, tai ne riba – norėtųsi, kad srovė nuplukdytų autorės pasakojimus į kuo didesnes užsienio jūras.

Vienas jaunasis skaitytojas, per dešimt minučių prarijęs Aušros Kiudulaitės knygą „Maksas ir 92 musės“, pasakė aiškiai ir kategoriškai: šita knyga apie vasarą. Todėl, nors paskutiniuose atvartuose į mėlynojo šuns Makso pasaulį ateina ruduo ir žiema, priskirkim ir šią knygą vasarai. Tad abi paveikslėlių knygos, nors ir labai skirtingos, atstovaus šio šilto metų laiko nuotaikai. Tik kiek kitaip.

Kiudulaitės knyga ir jos atmosfera labai veržli (paradoksalu, bet joje kalbama ir apie tingų vasaros nuobodulį), spalvinga, stilizuota, kaip XX amžiaus antrosios pusės modernaus piešinio vasarinė suknelė ar maudymosi kostiumėlis.

Skirtingai nei aptartoje „Kas yra upė?“, kur labai daug faktinės ir emocinės medžiagos pateikiama tekstu, Kiudulaitės knygą galima pavadinti trumpa kelių sakinių mėlynojo šuns Makso ir jo draugių 92 musių istorija. Nebanali istorija. Kiekviena Makso prisijaukinta musė tarsi vasaros diena. Net atėjus rudeniui, vėliau pasnigus ir pakvipus žiemos pyragams, Maksas su naujosiomis draugėmis nesiskiria, vis jas perskaičiuoja, kol – užmiega (vasaros prisiminimų revizavimo metafora).

Knygos teksto trumpumas apgaulingas, nes stebinantis autorės gebėjimas iš vieno posakio per du puslapius įskelti daug istorijų. Kaip vasaros laužą iš vienos žarijos. Štai kad ir pasakymas, kad Maksas „laksto kaip įkirptas į uodegą“. Suskaičiavau, kad viename atvarte aplink šį posakį sukurtos net keturios penkios savarankiškos istorijos, pasitelkiant iliustracijas, koliažus, smulkius savarankiškus žodžių derinius, junginius.

Atrodo, autorė nevengia pokštauti, pavyzdžiui, dešiniajame gan tuščiame atvarto puslapyje užrašo: „Tačiau dažniausiai jų tylioje gatvėje nieko nevyksta. Ypač vasarą. O dar ramiau jų draugiškame daugiabutyje“. Tuo tarpu kairiajame atvarto puslapyje – 12 kvadratėlių, tarsi daugiabučio pjūvis ir kiekviename jų veikėjas, tikrai nenuobodžiaujantis, įsisukęs į savos istorijos verpetą.

Iš pirmo žvilgsnio iliustracija teksto neatitinka. Bet tuoj pat paaiškėja, kad tai autorės savotiškas žaidimas, pinklės skaitytojui.

Žarija, iš kurios suliepsnoja vasaros laužas, yra ir Kiudulaitės kūrybiškumas. Apie jį kalbant reikia pabrėžti, kad Aušra labai reikli autorė. Pirmiausiai sau. Dėl to nekepa knygų kaip blynų. Laisvai galėjo tiražuoti „Laimė yra lapė“, sukurtą kartu su Evelina Daciūte, arba „Draugystę ant straublio galo“, kartu su Mariumi Marcinkevičiumi; tai, atrodo, sumanyta kaip trilogija. Šįkart ėmėsi visai naujo personažo ir aplinkos kūrimo. Kūrėjos reiklumas kitiems, matyt, atsiradęs, kai autoriai pradėjo siųsti iliustruotinus tekstus, – iš noro parašyti geriau. Tačiau nutarus kurti ir savo tekstą, ir savas iliustracijas, atsakomybė už knygą dvigubėja. Dviguba atsakomybė atėmė daug laiko, kurio autorei prireikė rašyti, perrašyti, piešti ir perpiešti.

Kiudulaitė nėra tik savo dirbtuvėje užsidariusi menininkė. Ji labai aktyvi edukacijų vaikams organizatorė, į socialinius tinklus kelia nuotraukų iš savo dirbtuvių, studijos, jos braižas, spalvų žaismė, aplikacijos, fonai tampa atpažįstami, pastebimi. Tai unikali galimybė stebėti, kaip gimsta kūrinys. Todėl laukti naujos knygos neprailgsta. Labai smagu, kai autoriai praveria virtuvės duris – pirštų galiukais, atrodo, jauti popieriaus faktūrą, uodi dažus, o „Leningrado“ akvarelės kubeliai labiau vilioja už bet kokį šokoladą.

Mane ištiko labai smagus atpažinimo džiaugsmas, kad iš tiesų „Maksas ir 92 musės“ yra knyga apie rajoną, kuriame gimiau ir gyvenu iki šiol. Gatvelės, tikrai kartais vasaros kaitroje atrodydavusios nuobodžios, daugiau tokios nebebus. Ir gali būti, kad Makso prototipė šunelė Sniegė yra kažkada ir mane aplojusi.

Palyginę dvi patiems mažiausiesiems skirtas knygas, Kiudulaitės ir Paltanavičiaus, pamatytume, kad abiejų kūrinių veikėjų gyvenimo erdvė nėra didelė. Paltanavičiaus – kiemas ir tiek horizonto, kiek galima nuo jo pasistiebus užmatyti. Kiudulaitės knygoje tai vienas daugiabutis ir keletas gatvelių, bet ne visas miestas. Bet tiek vienoj, tiek kitoj gan apibrėžtoj erdvėje – gausybė istorijų. Turim dvi nebanaliai pateiktas kultūras, erdves: viena pernelyg nesuromantinta kaimiškoji. Kita pernelyg nesuvulgarinta miestietiškoji. Ir abiejose norisi pabūti, bent dieną kitą. Nes tikrai yra ką veikti. Net kai viskas atrodo vienodai baltai užsnigta arba daugiabutis tingiai snaudžia ryškioje popiečio kaitroje.

Penkių metų laikų nebūna. Bet, pavyzdžiui, Neringos Vaitkutės knygoje „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ kiekvienas skyrius paskirtas kuriam nors mėnesiui ir yra du birželiai. Vadinasi, ir šiame straipsnyje gali būti visko, pavyzdžiui, po dviejų vasarų pagaliau ateiti ruduo. Nors galėtų vietoj rudens būti ir visas metų ratas – jei atkreiptumėm dėmesį, šioje knygoje realus laikas nuo vasario iki liepos. Pusmetis. Tuomet prisiminkime, kad tai jau antra dalis knygos, kurioje įvairiausių nuotykių, susidūrimų su antgamtinėmis, chtoniškomis ir pasakiškomis būtybėmis patiria dvyniai Agata su Aringu ir jų jaunėlė sesuo Smiltė – prieš dvejus metus knygų penketuke buvo pirmosios „Klampynių kronikos“, šių skyriai taip pat buvo suskaičiuoti mėnesiais nuo balandžio iki sausio. Taigi, abi knygos ir sudaro visą metų ratą. „Klampynių kronikose“ realus ir pasakiškas pasaulis organiškai susitinka: „Nebijok, tai tik mano baubas. Jis nekanda, jei nori, gali paglostyti. Palauk, tuoj jį išviliosiu. Susišiaušęs baubas keturpėsčias išropojo iš palovio. Sušnypštė į Miglę, bet pamatęs mano saujoje boluojančius trupinius prišokęs pradėjo juos kištis į burną.“ (p. 147).

Kai kurie mistiniai personažai atėję iš pirmosios dalies, kiti pasitelkti iš pasakų, padavimų bei šiurpių, dar kiti – visiška autorės išmonė: undinės, paukščiais skraidančios fėjos, gedinčios mylimo nukirsto medžio, tvenkinio gelmių pabaisa ir kt.

Bet ši knyga man vis dėlto rudeniška. Mitinis ir mistinis pasaulis man visuomet atrodė tamsus, kad ir kiek šilumos autorė įlietų vaizduodama vaikų šeimos gyvenimą, taip pat ir dažniausiai laimingai pasibaigiančius susidūrimus su ne šio pasaulio jėgomis.

Klampynių pasaulyje daug veiksmo tamsoje ir prieblandoje, čia labai dažnai lyja, veikėjai vis kiaurai peršlampa. Šiek tiek provincijos nuobodulio, o iš nuobodulio gimsta ir vaikų nuotykiai. Net ir vasarą čia nemažai prieblandos, ilgo nuobodaus lietaus, purvynių, neįžengiamo miško paslapčių. Tačiau tai nevirsta melancholišku, depresyviu kūriniu.

Autorė geba taip unikaliai sklandžiai ir šviesiai „pliurpti“ gerąja prasme. Ji kalba nenutrūkstančiu srautu, nestabtelėdama ir neatsikvėpdama, apie viską su meile, užsidegimu ir azartu: ir apie paaugliškas problemas, ir apie labai natūralų chtoniškąjį pasaulį. Apkalbos, draugystė, pirmas įsimylėjimas, ryški rožinė kuprinė, paaugliškos išdavystės, nuoskaudos, žaltvykslės, atgijusios porcelianinės lėlės, maumai ir baubai, vaikščiojantys debesys – viskas čia labai natūralu ir viename pasakojimo sraute, be jokios takoskyros.

Autorė ir veikėjų dialogus rašo vienu įkvėpimu, tokius paaugliškus, su tik jiems būdingais žodelyčiais, ir į romantinius gamtos, mažo miestelio aprašinėjimus nuklysta, ir gąsdina, baugina pasitelkdama „siaubiakų“ stilistiką ir dar pati savo tekstą jautriai iliustruoja – visur jos pilna.

Kartais tai net norisi pavadinti buitiniu ir mitiniu erzeliu. Bet toks erzelis natūralus – tai knyga apie tris vietoje nenustygstančius vaikus, o jei dar jie įsivelia ten, kur nederėtų ar labai pavojinga...

Vis dėlto per tą nuotykių, įvykių griūtį, kartais visai neduodančią atsikvėpti, persismelkia toks jautrus sentimentalumo spindulys – meilė savo mažam miesteliui. Tai ir supratimas, kad jį reikia ginti nuo išorinio pasaulio, neleidžiant iš jo išsinešti mitinių būtybių nei vaizdų, nei pasakojimų apie juos. Tai ir noras jį ginti nuo piktavalių. Ir šeimos paslapčių išnarpliojimas, ir jautriai liūdnas pagrindinės veikėjos Agatos suvokimas, kad ji auga, kad vieną dieną viską paliks ir pamirš.

Praplečiama namų semantika. Tai ne tik šeimos namelis, kuriame kvepia kakava bei blynais ir galima sušilti, namai tai miestelis (su visais gyventojais), apylinkės, miškas. Namai – tai darnus sugyvenimas su visomis mitinėmis būtybėmis. Ne veltui paskutinėje dalyje „Liepa. Apžavai“ miestelis apgina vaikus nuo įsiveržusio prašaliečio. O vaikai pajunta keistą dvelktelėjimą, tarsi visų Klampynių dėkingą rankos prisilietimą.

Vis dėlto „Klampynių kronikos 2“ yra tarsi be pabaigos. Jei pirmoji dalis dar turėjo kažkokį ciklą, tai šita neturi. Tik keletą neišspręstų situacijų, kurios gal taps kabliukais trečiajai knygai: neaišku, ar bus dar nuotykių su užklydusiais dvyniais iš „paprasto pasaulio“, ar užteks autorei jėgų ir fantazijos „revizuoti“ mitinius veikėjus, kurie galėtų tapti naujais pagrindiniais apysakų personažais. O gal po poros metų Klampynių žaltvykslės vėl vilios geriausią metų knygą renkančių skaitytojų balsus?

Vaitkutės tekstas viena koja jau paauglių knygų penketuke. Tarsi įvadas į tas kitokios apimties ir stilistikos knygas. Tai vaikų penketuko ruduo.