Džiuljeta Maskuliūnienė. 2020 m. paauglių prozos trejetukas: paauglės Gilė, Lota ir Ana problemų sūkuryje („Metų knygos rinkimai 2020“: paauglių kategorija)

„Metų knygos rinkimų 2020“ paauglių kategorijoje favoritėmis laikomos trys apysakos: Akvilinos Cicėnaitės „Kad mane pamatytum“, Dianos Ganc „Lota“ ir Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“. Akvilina Cicėnaitė, Australijoje gyvenanti kūrėja, paauglių literatūros horizonte jau įsitvirtinusi rašytoja, Ignė Zarambaitė paauglių auditorijai parašė pirmą knygą, vaikų bei jaunimo literatūros srityje debiutuoja ir Diana Ganc.

2020 metai patvirtina jau gerokai anksčiau pastebėtą tendenciją – į lietuvių paauglių literatūrą ateina naujų rašytojų, naujų kūrinių, ši sritis išgyvena akivaizdų pakilimą. Kitas klausimas – kuo nauji vardai papildo lietuvių vaikų ir jaunimo literatūrą? Ar išgirdome savitą literatūrinį balsą? O gal knygose dominuoja jau girdėti motyvai, idėjos, siužetai, intonacijos? Gal kuo nors išskirtinė naujųjų knygų poetika? Ar 2020-aisiais buvo parašyta knyga, galinti pretenduoti į lietuvių paauglių literatūros aukso fondą? Kiekvieną kartą norisi atsiversti knygas finalininkes su šia viltimi...

Visos trys išvardytos knygos turi nemažai bendro. Tai realistinio pobūdžio knygos. Žanro požiūriu jos visos gali būti laikomos apysakomis, priskirtinomis prie problemų prozos. Visi trys kūriniai pasakoja paauglių mergaičių istorijas. Keturiolikmetė Gilė, netrukus keturiolikos sulauksianti Lota (Loreta), šešiolikmetė Ana (Anika) vaizduojamos išgyvenančios nelengvą paauglystę, susiduriančios su sudėtingomis artimos aplinkos (šeimos) ir kiek tolimesnės aplinkos (klasės, draugų būrio ar pan.) problemomis ir rūpesčiais. Jų gyvenimas toli gražu neprimena šiltnamio sąlygų. Knygose nemažai artimų siužetinių linijų (patėvio, pabėgimo iš namų, nėjimo mokyklą, vaizduojamos veikėjos, turinčios didelių sveikatos bėdų, ir pan.). Tas negandų repertuaras gana žinomas, šios temos nagrinėtos ir pasaulinėje paauglių ir jaunimo literatūroje, tad rašytojos tarsi spaudo tam tikrus reikiamo temų registro mygtukus. Kai tiek panašumų, regis, svarbiau ne kas, o kaip yra vaizduojama.

Tad kuo minėtos knygos skiriasi viena nuo kitos? Kuo jos savitos ir vertingos?

Akvilinos Cicėnaitės „Kad mane pamatytum“ – ne tik didžiausios apimties knyga, bet ir plačiausiai, išsamiausiai vaizduojanti paauglės gyvenimą. Pasakojimo centre – Gilės, kuri auga nedarnioje šeimoje, istorija. Jos tėvas, literatūros profesorius, išeina (pirmą Kalėdų dieną!) gyventi pas daug jaunesnę žmoną, savo studentę, ne tiek jau daug vyresnę už Gilę. Mergaitė lieka su motina, kuri sunkiai išgyvena skyrybas, nugrimzta į savo pasaulį. O juk Gilės mama kažkada rašė eiles (yra išleidusi poezijos knygą), bet vėliau įsitraukusi į gyvenimo kasdienybę nuo poezijos nutolo... Paaugliškai aštrūs Gilės santykiai su broliu Ąžuolu. Lyg to negana, mama pradeda gyventi su Kurmiu (taip patėvį vadina Gilė). Jis tampa mamos nutolimo, pasikeitimo priežastimi. Todėl ir knyga pavadinta „Kad mane pamatytum“ – dukrai trūksta artumo, dėmesio, tai lemia ir tolesnį jos pabėgimą iš namų. Tėvų skyrybos nuolat pabrėžiamos, jos – didžiausias Gilės išgyvenimų šaltinis. Neatsitiktinai knygoje vis pateikiama statistika, kiek porų per mėnesį susituokė ir kiek išsiskyrė. Savo draugei Agnei Gilė pavydi būtent laimingos šeimos.

Draugės Agnės linija kūrinyje labai svarbi. Tai Gilės klasės draugė, gražuolė manekenė: „Agnė yra saulė, o aš visuomet jos šešėlyje.“ (p. 113) Agnė sukasi modelių pasaulyje ir turi tai, apie ką eilinė mergina gali tik pasvajoti: „Nežinojau, kad Agnė gauna tiek drabužių dovanų, o gal jų prisiperka per savo keliones į Londoną, Paryžių, Tokiją.“ (p. 42) Dramos būreliui nusprendus statyti spektaklį pagal Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną“, abi merginos trokšta vaidinti Liuką. Moneta laimę lemia Agnei... Agnės paveikslu autorė kalba ir apie skaudžią mados pasaulio žaizdą – manekenių valgymo sutrikimus ir su tuo susijusias problemas. Išsekusi Agnė atsiduria ligoninėje, o Gilei netikėtai pasitaiko puiki proga įgyvendinti savo svajonę ir suvaidinti Liuką (Gilės didžioji svajonė – tapti aktore). Andrių, Liukos mylimąjį, kaip tik vaidina Kostas, kuriam Gilė nėra abejinga. Tačiau Gilės ir Kosto meilės linija knygoje neišplėtota, sekloka.  

Autorei pavyksta supinti intrigą, pasakojimas dinamiškas, skaityti neprailgsta. Tačiau kartais nepavyksta išvengti pernelyg tiesmukos didaktikos. Didžiausia moralistė – močiutė: „Žmonės šiais laikais gyvena kaip kvailiai. Be saiko vartodami, be proto naikindami gamtą. Nė nemato, kokios jų veiksmų pasekmės. Jie tiesiog naikina save. Pasaulio pabaiga ateis, ir ją sukurs patys žmonės.“ (p. 84) Pasaulio pabaigos leitmotyvas eina per visą kūrinį: tai motyvuota ir temiškai (veiksmas vyksta XX ir XXI amžių sandūroje), kai kurie žmonės įsibauginę, apie tai nemažai kalbama žiniasklaidoje. Groteskiškai pasaulio pabaigos tema perteikta patėvio Kurmio (Marko) paveikslu: jis kaimo sodyboje kaupia maisto atsargas tam atvejui, jei ateitų pasaulio pabaiga.

Istorija pasakojama Gilės lūpomis (pasakojimas pirmuoju asmeniu suteikia kūriniui autentiškumo, įtikinamumo). Knyga struktūruojama tarsi dienoraštis, kur skyrių pavadinimų funkciją atlieka kalendoriniai dienų įvardijimai („Rugsėjo 1 diena / Trečiadienis“, „2000 m. sausio 1 d. / Šeštadienis, arba pirmoji naujojo tūkstantmečio diena“). Gaila, kad knygoje nepateiktas turinys, – skaitytojui būtų daug patogiau.

Įdomu tai, kad pasirinktas kūrinio įvykių laikas – 1999-ųjų ir 2000-ųjų sandūra. Todėl šią knygą bus įdomu skaityti amžių sandūrą išgyvenusiems skaitytojams. Detalės, atskleidžiančios anuos laikus – taiklios ir iškalbingos. Antai Gilės patėvis Kurmis Gariūnų turguje „prekiavo iš Vokietijos parvarytais automobiliais“ (p. 23), televizija transliuoja serialą „Be namų negerai“ (p. 37), rodo Rolandą Paksą (p. 50), Gilė kolekcionuoja kramtomosios gumos „Love is...“ popierėlius, verkia dėl paskutinio „Fojė“ koncerto (p. 39). Minima ir daugiau to meto įvykių, pavyzdžiui, rašoma, kad „po dešimtimi Vilniaus tiltų praskrido Jurgis Kairys“ (p. 56) ir pan. Išties tai kūrybiškas praėjusio laiko punktyras. Būtojo laiko kolorito perteikimas yra neabejotina teksto vertybė, tai, kas šią knygą išskiria iš kitų čia aptariamų knygų.

Dianos Ganc apysaka „Lota“ – gerokai trumpesnis, kompaktiškesnis kūrinys. Čia mažiau šalutinių linijų, susitelkiama į Lotos (Loretos) gyvenimą. Mergaitės mama neseniai mirė, ji lieka namie viena, nes tėčiui tenka dirbti, o vilkiko vairuotojo darbas nėra lengvas. Tiesa, namie su Lota liko Lyras – senas mylimas šuo, tačiau jis gali bet kada nugaišti, ir tai mergaitei kelia papildomą įtampą ir nerimą. Duktė ir tėvas ryšį palaiko telefono žinutėmis. Toks bendravimas – tai ne išeitis keturiolikos metų vaikui, tačiau Lota bando gyventi. Tik nežino kaip. Ką daryti su tomis mėsomis, kurias išvykdamas tėtis paliko šaldytuve? „Aš juk šito nesuvalgysiu nei viena, nei penkiais kartais, nes pripirkai nesąmonių. Nes tu geras tėtis. Tu stengiesi, po velnių. Bet man juk nereikia, aš pati galiu nusipirkti. Keptos duonos, bandelių ir dar ko nors. O ne svetimų tetų darytų mišrainių iš parduotuvės ir kapotų į kelias dalis vištų.“ (p. 6) Lota ir valgo tai, kas jai atrodo tinkamiausia ir skaniausia, – keptą duoną ir bandeles. Ši detalė akivaizdžiai atspindi, kad Lota dar nėra pasiruošusi gyventi savarankiškai. Keturiolika metų – dar nebrandus amžius, o Lotai tenkantis psichologinis krūvis – aiškiai per didelis. Kaip tam tikrą išeitį mergaitė pasirenka tūnojimą namie, todėl nusprendžia į mokyklą nebeiti.

Kaip ir A. Cicėnaitės knygoje, čia taip pat svarbi draugės, turinčios rimtų valgymo sutrikimų, linija. Lota susirašinėja su Sonata telefonu, lanko ją ligoninėje. Kai kurios scenos – jaudinančios: „Ir dabar aš jau niekur nepabėgsiu, dabar jau man teks žengti pro šitas duris. Kažkokias duris. Kažką sakyti. Kažkaip būti. Būti vienai tų, kurie leido, kad taip nutiktų.

– Lotaaaaa!

Mane apkabina skeletas. Aš esu didelis dramblys, apkabinantis skeletą. Mes niekada nebenuplauksim į Australiją.“ (p. 58–59)

Autorė pasirinko kalbėti pirmuoju asmeniu. Išpažintinė forma patraukli skaitytojui, tik kartais skaitant tekstą neapleidžia jausmas, kad Lota, dar neturinti nė keturiolikos, mąsto kaip gerokai vyresnis žmogus: „Mielai dabar būčiau sena senutėlė, su raukšlių ir – kaip jie ten sako – patirčių bagažu, patirčių, kurių dabar nevalioju patirti, kurios mane vargina dar neprasidėjusios, kurias kažkaip teoriškai aš jau žinau, kurias jau skaičiau, jau girdėjau, kurios manęs nežavi, nekelia iššūkio, kurios kelia šitą, kaip jis ten vadinasi, apriorinį – va – nusivylimą.“ (p. 64) Nors tokį „sunkiasvorį“ mąstymą bandoma parodyti kaip imituojantį suaugusiųjų kalbą („kaip jie ten sako“, „kaip jis ten vadinasi“, „va“), vis dėlto tai nelabai gelbsti. Galbūt autorei didžiausias sunkumas ir buvo „įlįsti“ į keturiolikmečio vaiko vidų, pajusti, kaip jis galėtų mąstyti, nors ir dedasi beveik suaugusiu, o ir turi (pagal situaciją) elgtis kaip suaugęs. Šiame kontekste galima prisiminti klasikinį Petro Cvirkos kūrinį „Mikučio vargai“, kur vaizduojama, kaip karo realybė subrandina Mikutį, bet ta jo „branda“ vis tiek kažkokia vaikiška, psichologiškai įtikinanti, suaugusiam žmogui kelianti graudulį. Meno kūrinys turi priversti patikėti veikėjo žodžiais, mintimis, poelgiais. Niekas neturi užkliūti ir erzinti. Šito Lotos paveikslui ir pritrūksta... Suprantama, kad sunku buvo išlaikyti psichologinę įtaigą visame tekste, nors atskiros vietos ir labai pavykusios. Autorei gerai sekasi atkurti paauglių šnekamąsias intonacijas, paauglišką žinučių kalbą (įvairūs trumpinimai, leksika, sintaksė ir kt.).

Yra apysakoje ir kitų problemų prozai būdingų siužetinių vingių – Lotos mamos alkoholizmas (paaiškėja jau įpusėjus knygą), dviprasmiškas suaugusio vyro (kaimyno) elgesys su Lota (vis dėlto neišplėtotas kaip savarankiškas motyvas ir kt.).

Galima sakyti, kad tai liūdnas tekstas apie sudėtingą paauglių gyvenimą. Antai Sonata ir Lota kalbasi sename sode, abi draugės prisimena vaikystę. Lota sako: „Čia mano moliūgo namelis. Aš niekur iš čia nebenoriu. Nei į mokyklą, nei į pasaulį.“ (p. 93) Tačiau vis dėlto mergaitė atranda ir gyvenimo prasmės orientyrų, juk verta kieme nors... sugrėbti lapus. Šis paprastas veiksmas apysakos gale tampa nauju gyvenimo postūmiu. Tokia viltinga nata ir baigiamas kūrinys. Apysaka palieka dvejopą įspūdį: labai pavykusias, jautrias scenas „išplauna“ galbūt per ilgi ir pernelyg giliamintiški (todėl nuobodoki, nelabai įtikinami) jaunosios paauglės pamąstymai. Apysaka aktualizuoja opias šiandienos paauglių pasaulio problemas, parodo sudėtingą jauno žmogaus tikrovę.

Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“ visų pirma patraukia netikėtu ir originaliu pavadinimu. Kas jie? Mitologinės būtybės, pabaisos, o gal vietovardis? Ilgainiui į šį klausimą yra atsakoma.

Apysaką įdomu skaityti nuo pat prologo iki epilogo. Knyga turi detektyvinio pasakojimo elementų (neaiškiomis aplinkybėmis dingsta viena mergina), mistinio pasakojimo elementų (juodavandeniai, neeilinė veiksmo vieta – potvynio apsemta apleista, paslaptinga sodyba), nuotykinio pasakojimo elementų (grupė klasės draugų pusiau slapta išsiruošia į iškylą, kurioje ruošiasi patirti nuotykių, patys surengia išbandymų draugams). Tačiau kūrinyje nenueita vien nuotykių pasakojimo keliu. Autorei rūpėjo kalbėti ir sunkių patyčių, tikros ir tariamos draugystės, sudėtingų šeimos santykių ir kitomis temomis. Pagrindinė veikėja Ana (Anika) pradinėse klasėse buvo apkūni ir patyrė baisių patyčių. Jos atpasakotos trumpai, lakoniškai, pabrėžiant, kad tai buvo „tikra patyčių klasika“ (p. 32). Po daugelio metų mergina grįžta į tą pačią mokyklą, turėdama jau kitą vardą ir pavardę, neatpažįstamai pasikeitusi, išgražėjusi. Žinoma, tai kiek mistinis dalykas, primenantis populiariųjų kino filmų siužetus apie stebuklingas herojų metamorfozes, tačiau žiūrovams ir skaitytojams tai suteikia nemažai pasitenkinimo. Ana sako: „Vėl pakeičiau mokyklą ir pradėjau spektaklį. Žinojau, kad turiu būti kitokia, bet dar nežinojau – kokia. Vieną dieną būdavau agresyvi, kitą – tapdavau rami ir nuolanki kaip seniau. Buvau nenuspėjama, tad manęs visi privengė.“ (p. 40) Rašytojai pavyksta auginti įtampą, taip trileriuose aprašomas klasikinis „ginklų ruošimo etapas“: „Sugrįžau į šį miestelį pasirengusi.“ (ten pat)

Vėliau Ana vaizduojama kaip viena iš lemtingo vakarėlio apsemtoje sodyboje dalyvių. Būtent su ja vienoje valtyje plaukusi Deimantė, didžioji jos skriaudėja, dingsta, o vėliau randama negyva tarp upės sąnašų.

Knygoje nemažai vietos skiriama ir pirmosios meilės, švelnios erotikos temai. Matiejaus ir Anos jausmai abipusiai, jų bendravimas šiltas, švelnus, jausmingas. Bet nėra vulgarus ar per daug atviras, o tai irgi reikšmingas dalykas paauglių literatūroje.

Ignės Zarambaitės knyga žavi tuo, kad ji polifoniška, sunku ją įsprausti į kokius nors labai aiškius rėmus. Dar labai svarbu paminėti tai, kad autorei pavyksta sukurti įsimenamą kūrinio atmosferą, nuotaiką. Gali pamiršti kūrinio detales ar net pačią istoriją, bet emocinio turinio, kūrinio nuotaikos nepamirši. Tai vertinga rašytojo plunksnos savybė. Debiutas pavyko, ši autorė tikrai moka kalbėti su paaugliais, jaučia adresatą ir laisvai komponuoja medžiagą, yra gera pasakotoja. Atsisakiusi tam tikro žaidimo, kai balansuojama ant rimtumo ir lengvumo ribos (šiuo atveju neabejotinai pasirinktos sąmoningai), autorė būtų pajėgi parašyti dar įtaigesnį kūrinį apie paauglių gyvenimą.

Galime pasidžiaugti, kad lietuvių paauglių literatūra praturtėjo trimis vertais perskaityti kūriniais. Lietuvių personažų – paauglių – galeriją papildo dar trys literatūriniai portretai.

Tačiau kirba išsakyti dar vieną mintį. Nepalieka įspūdis, kad rašytojų išmokta sukonstruoti „teisingą“ pasakojimą apie problemišką paauglių gyvenimą, bet prirūksta jėgų ar patirties panirti į pasakojimo gelmę, pritrūksta literatūrinio vaizdo gylio. Ar tie kūriniai nusėda giliai skaitytojo sąmonėje, ar tiesiog lengvai pasimiršta? Ar jie tampa literatūrinio gyvenimo įvykiu? O kaip tik tokio savito, išskirtinio, įsimintino kūrinio būtų gera sulaukti. Tokio, kokia yra,  pavyzdžiui, čia jau minėta S. Šaltenio apysaka „Riešutų duona“. Šiuokart, regis, aptartos autorės tokių knygų dar nepateikė, bet jos neabejotinai yra pajėgios kilti į kalną arba... nirti į literatūros gelmę.