Kaip mus rasti Telefonas Klaustukas Sitemap

Biblioteka vaikams ir jaunimui

Naujienos iliustracija

Kai literatūra padeda laimėti „Oskaro“ statulėlę: Shauno Tano kūryba

1974 m. sausio 15 d. gimė žymus australų rašytojas, menininkas, filmų režisierius Shaunas Tanas.

Augo nykiame ir nuobodžiame šiauriniame Perto priemiestyje, Vakarų Australijoje, mišrioje šeimoje (tėvas – kinas iš Malaizijos, mama – airių ir anglų kilmės), anksti susidūrė su kultūrų skirtumais ir istorijomis apie migraciją, o mokyklos aplinka nedidelio ūgio jaunuoliui taip pat ne visada buvo tolerantiška. Tad natūralu, kad Tanas labai anksti atrado piešimą ir tapybą kaip pabėgimą nuo nuobodžios Perto kasdienybės ir būdą įsitvirtinti tarp klasės draugų. Pirmieji kūrybiniai bandymai buvo įvairių pasakojimų ir eilėraščių iliustracijos, taip pat dinozaurų, robotų ir erdvėlaivių piešiniai, fantastinės mašinos – tuo nusipelnė bendraamžių pagarbos. Paauglystėje Tanui didelę įtaką darė Ray’aus Bradbury’io kuriniai – jie jam atrodė kaip keisti sapnai ar suaugusiesiems skirtos pasakos. Tano labiausiai formavo filmai ir televizija (pavyzdžiui, pirmasis „Žvaigždžių karų“ epizodas, jam labiau įsiminęs dėl savo vizualiosios dalies, o ne dėl siužeto). Būdamas šešiolikos kaip iliustratorius debiutavo viename Australijos žurnalų – „Aurealis“.

Baigęs mokyklą negalėjo apsispręsti, ką studijuoti – dailę ar biotechnologijas, tačiau laimėjo menai ir 1995 m. Vakarų Australijos universitete jis baigė menų, anglų literatūros ir istorijos studijas. Studijuodamas pradėjo iliustruoti, kad užsidirbtų pinigų: piešė žurnalams, laikraščiams, knygų viršeliams, muzikiniams plakatams, skrajutėms, taip pat pardavinėjo savo keistus paveikslus. Šie iš pažiūros nedideli darbai jam labai padėjo tobulinti meninę techniką. Baigęs universitetą pradėjo dirbti kaip laisvai samdomas dailininkas, daugiausia iliustravo mokslinės fantastikos (angl. science-fiction) knygas vaikams ir paaugliams. Taip pat dirbo „Pixar“ kompanijoje – kūrė idėjinius animacinio filmo „Wall-E“ piešinius. Ši patirtis, kurią įgavo besidarbuodamas kino industrijoje, vėliau jam pravertė režisuojant savo trumpametražį animacinį filmą pagal knygą „Prarastas daiktas“. Būtent ši knyga ir buvo Tano ryškus literatūrinis debiutas 2000-aisiais (Lietuvoje knyga pasirodė tik 2015 m.), privertęs literatūros kritikus kelti klausimus: kokia tai knyga ir kam ji skirta? Teksto joje labai mažai – ji rizikuoja būti priskirta mažiausiųjų skaitytojų lentynai, tačiau įsiskaičius galima suprasti, kad ji tarsi neturi apibrėžto skaitytojo, atrodo, jog autorius labiausiai vertina skaitytojo atvirumą, fantaziją, visai nekreipdamas dėmesio į jo amžių. Su šia knyga Tano pradėjo kurti paveikslėlių knygas vyresniems vaikams ir jauniems suaugusiesiems, ir jose dominuojantis siurrealistinis fonas, į piešinius įtraukiamos pusiau mechaninės, abstrakčios būtybės tapo išskirtiniu jo kūrybos braižu. Tai neilgas pasakojimas apie berniuką, kuris randa paplūdimyje pasimetusią mechaninę keistą būtybę ir bando surasti jos šeimininką. Šios knygelės iliustracijoms autorius pasitelkė įvairius piešimo stilius, simboliką, kultūrines nuorodas – visa tai buvo panaudojama pagrindinei knygos žiniai perteikti ir suteikti skaitytojui vilties, kad net pasiklydus gyvenime yra įmanoma rasti tikslą.

Ypatingo kritikų ir skaitytojų dėmesio sulaukė vien realistiniais paveikslėliais papasakota imigranto istorija „The Arrival“ (2006), kuriai nereikia nei vertėjo, nei papildomo aiškinimo. 128 puslapių knyga padalinta į šešis skyrius. Autorius neslepia, kad jo tikslas buvo sužadinti skaitytojų (žiūrėtojų) empatiją emigrantams. Šią knygą autorius kūrė ketverius metus ir ji tikrai išsiskiria iliustracijų turtingumu ir jų emociniu poveikiu.  

Kiek kitaip nei mažai teksto turinčioje „Prarastas daiktas“ ar išvis bežodėje „The Arrival“, 2008 m. pasirodžiusioje knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos“ (lietuviškai išleista 2013 m.) yra net 15 labai skirtingos formos bei stilistikos pasakojimų. Tanas šioje knygoje atsiskleidžia kaip meistriškas pasakotojas vaizdais, nurodantis kelią į naujas paveikslėlių knygų galimybes. Jo vizualieji pasauliai sudaro atskirą visatą, kurioje niekas nėra savaime aišku ir viskas yra įmanoma. Knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos“ autorius rašo: „Nė nepamanė svarstyti, ar tai logiška, tiesiog buvo dėkingi ir priėmė viską kaip yra.“ (p. 60) Piešiniai šioje knygoje ne tik iliustruoja keistus magiškos realybės pasakojimus, kuriuose atskleidžiamos tylios kasdienio gyvenimo paslaptys: žmonės kiemuose laiko balistines raketas, šunys susirenka į užmušto draugo budynes, kaimyniniame sklype gyvena vandens buivolas ir t. t., bet ir juos pasakoja (o kartais tarsi išvis savarankiškai egzistuoja arba ima dominuoti teksto atžvilgiu).

Kas lemia ypatingą Tano darbų patrauklumą? Gal tai jo piešinių magija, vienu metu perteikianti tai, kas pažįstama ir nepažįstama? Įmantrių, keistų figūrų, objektų ir niūrios, paprastos (taip panašios į kūrėjo vaikystės rajoną) erdvės dermė? O gal vaizdai, kurie kviečia žiūrovą (skaitytoją) mąstyti giliau, vis grįžti dar ir dar kartą prie iliustruotos istorijos, drąsinantys peržengti realybės ribas?  

Tanas jau sukūrė daugiau nei 20 knygų. Visose jose jį traukia vizualumas, magiškas pasakojimas jungiamas su giliu humanizmu, atsiskleidžia neįprasta humoro ir absurdo dermė.

Tanas tarsi iš naujo atrado paveikslėlių knygą ir perkėlė ją į visai kitą kokybinį lygmenį, sukurdamas vizualiai įspūdingus vaizdinius pasakojimus. Jis naudoja įvairias meninės raiškos priemones: paprastus ir spalvotus pieštukus, indišką tušą, pasitelkia tapybą ir koliažo techniką. 2015 m. pasirodė Brolių Grimų pasakų motyvais sukurta knyga „Singing bones“, kurioje kaip iliustracijos panaudotos Tano iš popieriaus, molio, vielų ir kitų medžiagų sukurtų skulptūrų fotografijos. Kiekviena jo knyga yra kaip vizualinio ir žodinio pasakojimo eksperimentas.

Jo kūriniai išversti į daugiau nei 25 kalbas. Tačiau tai šiuo atveju nėra populiarumo kriterijus, juk nemažai jo knygų bežodės, vadinasi, lengvai pereina visus kalbinius barjerus ir taip plečia skaitytojų ratą.

Nuo 1992 metų beveik kasmet Tanas apdovanojamas kokia nors Australijos arba tarptautine premija (dauguma buvo skirtos už neišsenkamą fantaziją kuriant keisčiausius personažus, puikiai išsitenkančius šalia standartinės šeimos kasdienės buities). Tame gausiame kraityje pačios svarbiausios: „Deutscher Jugendliteraturpreis“ už „Atokaus priemiesčio istorijas“ ir „The New York Times“ apdovanojimas už geriausiai iliustruotą knygą vaikams „The Arrival“, Astridos Lindgren apdovanojimas, kurį administruoja Švedijos meno taryba (didžiausias pasaulyje vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimas). Ir, žinoma, įvykis, kurio pro akis nepraleidžia visi, kurie bent kiek domisi šio menininko kūryba, – 2011 m. įteikta Kino akademijos premija – „Oskaras“ už animacinį filmą, sukurtą pagal paveikslėlių knygą „Prarastas daiktas“. Kiek dar pasaulyje vaikų literatūros kūrėjų, kurie būtų taip ryškiai įsiveržę į šią, galima sakyti, nieko bendro su vaikų literatūra neturinčią kinematografijos sritį?

Svarbu ne tik apdovanojimų gausa ar tai, kad vizualieji menai padėjo kūrėjui peršokti į kino kūrimo sferą, o kad pagaliau rimtai pradėtos vertinti kitų vis dar menkinamos, tinkamai neįvertinamos paveikslėlių ir bežodės knygos.

Shaunas Tanas šiuo metu gyvena ir dirba Melburne, toliau kuria, neskirstydamas savo kūrybos į vaikams ir ne vaikams, į paveikslėlių ir rimtas knygas. Neatmeta galimybės sukurti ne tik bežodę, bet ir bepaveikslę knygą. Tačiau kol kas vizualusis pradas jo gyvenime ir kūryboje dominuoja – menininkas bendradarbiauja kurdamas animacinius filmus, savo kūrinių scenines adaptacijas, taip pat kuria vaizduojamąjį meną, tapo freskas. Šio kūrėjo gyvenimas ir kūryba yra tarsi įrodymas, kad XXI a. kūrybinis kelias yra arba gali būti labai šakotas, nenuspėjamas, o kūryba nebepasiduoda griežtiems žanriniams suskirstymams. Lieka atviras, intriguojantis klausimas: kokiais dar keliais pasuks šis gabus australas? Ką mums atneš kiti jo, reikia tikėtis, kūrybos dešimtmečiai?

Rekomenduojame paskaityti ir pažiūrėti

Parengė Asta Plechavičiūtė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Vaikų ir jaunimo literatūros departamento tyrėja