Saulėtą pavasario dieną pasikalbėti pakvietėme knygos „Koncertas turėklui“ autorę Iną Ogenskienę. Autorės kūrinys, vykstant skaitymo skatinimo akcijai „Metų knygos rinkimai 2023“, pateko tarp penkių nominančių į Metų knygos titulą vaikų kategorijoje. Knyga taip pat pelnė fondo „Švieskime vaikus“ premiją nacionaliniame vaikų literatūros konkurse.
Ina Ogenskienė ne tik rašo knygas, bet ir dirba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje, todėl jos darbotvarkė yra itin įtempta. Tačiau atvykti į susitikimus su vaikais jai yra nauja ir įdomi patirtis. Pirmoji I. Ogenskienės knyga „Sagutė“, kurią taip pat išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, turėjo nemenką pasisekimą, autorė dažnai buvo kviečiama į susitikimus su vaikais darželiuose, mokyklose, bibliotekose. Šiandien I. Ogenskienė sutiko papasakoti apie skaitymo įpročius, skaitytojus ir, žinoma, apie savo kūrinį „Koncertas turėklui“.
Kviečiame skaityti šį interviu!
Ar pati esate entuziastinga skaitytoja? Ar vaikystėje daug skaitydavote? Galbūt turite savo mėgstamą vaikų literatūros kūrinį?
Iškart pradedat nuo kompromituojančio klausimo. Ne, jau nesu entuziastinga skaitytoja. Nebe. Laisvalaikiu skaitau lengvesnio žanro knygas. O kažkada vaikystėje, jaunystėje buvau knygų rijikė. Buvo toks laikas, kai perskaičiau visas Saulėtekio bibliotekos Vaikų skyriaus knygas ir prašiausi į Suaugusių skyrių. Skaičiau viską – ir grožinę, ir ypač pažintinę literatūrą – apie gamtą, istoriją, keliones ir keliautojus, biografijas. A. Diuma, žinoma. Buvo tokia serija – „Įdomioji fizika“, „Įdomioji chemija“, „Įdomioji biologija“ ir t. t. – labai patiko. Keitėmis knygomis su kiemo draugėmis, aptarinėdavom ant suoliukų susėdusios. Tarp gaudynių, slėpynių ir kitokios aktyvios veiklos. Dar, žinoma, detektyvai. Ir Astrida Lindgren. Ji buvo mano karalienė. O karalius – Aleksandras Volkovas su „Septyniais požemio karaliais“, Urfinu Džiusu, „Maranų ugnies dievu“ ir kitomis iš tos serijos. Tuo metu jos buvo labai skaitomos ir vis kartojamos. Paradoksas – labai nemėgau liaudies (bet kokios) pasakų ir buvau labai išranki fantastikai. O vėliau atsirado pasaulio klasika, lietuvių rašytojai ir poetai. Augindama vaikus, augau kartu su jų skaitomomis knygomis – nuo „Šuniukų abėcėlės“ iki Remarko, Kamiu. Vėliau vytis jau nebespėjau. Tuomet su vaikais atradau ir Harį Poterį.
Kodėl nusprendėte rašyti vaikams?
Klasikinis atvejis – pradėjau su savo vaikais ir savo vaikams. Nors yra šioks toks niuansas – pirmas pasaką parašė vyriausias sūnus. Gal kokių devynerių būdamas, mokytoja pastebėjo. Ir pasaka respulikiniame konkurse pelnė premiją. Tam tikras stimulas buvo ir man – juk ir aš taip galiu. Ir parašiau – saviškiams. O tada vieną vakarą tiesiog negalėjau atsikratyti detktyvo siužeto. Personažo prototipu tapo mano vidurinysis sūnus – toks ryškus, gyvas ir visur, kur nereikia, įkliūnantis. O trečiasis, jaunėlis, paprasčiausiai atsisakė klausyt tradicinių pasakų – tai vilkas piktas, tai paršiukų ar vištytės gaila ir panašiai. Vakarais prasidėdavo „pageidavimų koncertai“, – tai pasekti pasaką apie Antiutę, „tą, kuri per mano gimtadienį spintelėje turėjo eglutę“. Arba apie namuką su ratukais, kuris turėjo spalvoto stiklo langelį. Ir kūriau, ir užrašinėjau. Taip gimė knyga ,,Pasakos su paveikslėlias“. Gerokai vėliau ją nusiunčiau į konkursą ir laimėjau premiją už geriausią debiutinę knygą. Labai laukiu kiek užsitęsusio iliutratorės darbo pabaigos ir pačios knygos. O tos knygos pasaka ,,Pieva“ parašyta dar laukiantis jaunėlio. Tai pirma pasaka dar negimusiam trečiam sūnui.Vėliau vaikai užaugo, bet rašyti vaikams man ir toliau patiko.
Kaip manote, kokio amžiaus auditorijai skirta jūsų knyga ,,Koncertas turėklui“? Gal jos nepriskiriate jokiai amžiaus grupei?
Negaliu tiksliai nurodyti, kokio amžiaus auditorijai skirta knyga. Ko gero, taip ir yra – jos nepriskiriu jokiai amžiaus grupei. Na, gal jaunesniems nei 9–10 metų dar nesiūlyčiau. Nors komisija ją rekomenduoja ketvirtų klasių moksleiviams – vadinasi tinka. Bet, manau, reikia suaugusiųjų pagalbos. O vyresniems – visiems, kad ir iki šimto metų. Vyresniems ypač.
Kokiam skaitytojui rašėte šią knygą? Kaip tą skaitytoją įsivaizduojate?
Negalvojau apie skaitytoją, kai rašiau, tiesą sakant. Kai rašiau, išvis dar negalvojau apie knygą. Gimė pavieniai pasakojimai ir nebūtinai vienas paskui kitą. Dar buvo ir kitokių vaikiškų pasakų, eilėraščių. Šituos pasakojimus rašiau turbūt labiau sau.
Kokį jausmą rūpėjo perteikti skaitytojams, paimsiantiems jūsų kūrinį į rankas?
Norėjosi perteikti bėgantį laiką, jo kaitą, paliečiančią viską – ar vaiką, jaunuolį ar igametę patirtį sukaupusį žmogų. Norėjosi užmegzti, sukurti autentišką gilų santykį su tuo, kas tave supa. Beje, dabar pacitavau literatūrologę Elviną Baužaitę.
Pasakoju apie kartų atskirtį ir bendrystę, reikalingumą vienas kitam. Apie vienišumą, senatvę. Apie muziką. Apie gydomąją laiko galią, amžinybę, o ne mirtį. Visus pasakojimus turbūt jungia tai, kad nėra nė vieno išgalvoto – visos istorijos tikros, tik jas pasakoja daiktai. Daiktai, pasakojantys žmonių istorijas. Tai lyg alegorinės pasakos. Daug pasakojimų iš mano gyvenamo rajono – Šančių, jo gatvelių, parkelių.
Ar ilgai truko knygos kūrybinis procesas?
Kaip minėjau, rašydama negalvojau apie knygą, šie pasakojimai parašyti maždaug per metus. Išgirsti kokią nors frazę, pamatai kokią nors detalę – šuniuką, suoliuką ar benamį – nešiojies tą mintį, brandini, augini turinį. Pasakojimas gimsta mintyse, ne per dieną ir ne per dvi. O užrašyt neilgai trunka.
Kuri knygos istorija jums pačiai yra mėgstamiausia? Kodėl?
Negaliu pasakyti, kuri istorija mėgstamiausia. Jeigu nepatiktų – į knygą nedėčiau. Jos visos savaip brangios. Gal kad tikros. Gal kad personažai – dažnai man artimi žmonės. ,,Klevukas“? ,,Šukos“? ,,Nesibaigia“? Neatsakysiu.
Kurią knygos istoriją buvo sunkiausia užrašyti? Kodėl?
Sunkiausia buvo užrašyti ,,Šukas“. Tą istoriją, tiksliau dvi istorijas, išgirdau dokumentiniame filme apie Holokaustą. Pasakojo gyvi likę liudininkai. Bet aš ilgai nedrįsau rašyti – nemaniau turinti teisę rašyt apie tai, ko nepatyriau, ko neišgyvenau. Tai man buvo per daug baisu, šventvagiška. O paskui kažkaip gimė personažas Šukos. Senos Šukos, kurios jau turėjo teisę pasakoti. Užrašiau vienu ypu.
Kaip manote, kuo jūsų knyga išsiskiria iš kitų šiuo metu leidžiamų knygų vaikams?
Tiesa, kad ji tikrai kitokia. Knyga tiek vaikui, tiek vaiko tėvams, tiek vaiko seneliams – kiekvienas ras sau ką nors svarbaus, kiekvienas supras pagal savo gyvenimo patirtį. Paprasčiausiai, ji kitokia. Ir labai norėčiau, kad būtų skaitoma.
Dėkojame autorei už atsakymus ir kviečiame skaitytojus atrasti lietuvių autorių kūrybą ne tik knygoje „Koncertas turėklui“, bet ir kituose puikiuose ir kokybiškuose akcijos ,,Metų knygos rinkimai 2023“ komisijų įvertintuose kūriniuose.
Akciją „Metų knygos rinkimai“ rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Akcijos partnerė – Lietuvos leidėjų asociacija. Informacinis partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Akcija yra Skaitymo skatinimo programos, kurią finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, dalis