2019 m. gruodžio 6 d.

Žinių tiltas tarp senovės ir dabarties

Kviečiame susipažinti su žurnalo „Tarp knygų“ parengta informacija apie Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje išsakytas įžvalgas ir mintis.

Žinių tiltas tarp senovės ir dabarties

„XXI a. bibliotekos: tradicijos ir inovacijos“. Taip vadinosi lapkričio 15 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusi jos šimtmečiui skirta tarptautinė mokslinė konferencija. Renginyje dalyvavo Jungtinės Karalystės, Švedijos, Portugalijos, Estijos, Lenkijos ir kitų užsienio bibliotekų, taip pat Lietuvos bibliotekų, aukštųjų mokyklų atstovai. Konferenciją pradėjęs Nacionalinės bibliotekos Mokslo tarybos pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Andrius Vaišnys priminė Lietuvos nacionalinės bibliotekos sukūrimo istorines ištakas. Kalbėdamas apie bibliotekų šiandieną ir ateitį Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pabrėžė, kad, Nacionalinei bibliotekai žengiant į antrąjį veiklos šimtmetį, svarbiausia nuolat besikeičiančiame pasaulyje tęsti savo pagrindinę misiją – skaitmeninimo, didžiųjų duomenų ir dirbtinio intelekto eroje išsaugoti ir valdyti tai, kas sukurta per šimtmečius.

UNESCO Tarptautinės filosofijos ir humanitarinių mokslų tarybos generalinis sekretorius prof. Luizas Oosterbeekas savo pranešime teigė, kad bibliotekų vaidmuo tampa kaip niekad svarbus: būtina ne tik suteikti informacijos prieigą, bet ir maksimaliai išnaudoti skaitmeninių technologijų galimybes. Bibliotekos kaupia žinias ir gali skatinti eksperimentavimą, kuris stiprina kritinį mąstymą ir sudaro sąlygas lankstiems bei individualizuotiems sprendimams kurti. Britų bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Liz Jolly nagrinėjo bibliotekininkų, partnerių ir vadovų bendradarbiavimo temą: norint sėkmingai spręsti šiandienos problemas, būtina skatinti lyderystę, gausinti profesinę patirtį ir – svarbiausia – veikti kartu. Švedijos nacionalinės bibliotekos vyriausiasis akademinis bibliotekininkas mokslo reikalams dr. Jānis Krēsliņš plėtojo bibliotekų, kaip atminties institucijų, klausimą: visuomenei susidūrus su skaitmenine revoliucija, greta atminties ir užmiršimo reiškinių ypač svarbus tapo trečias dėmuo – nedėmesingumas, keliantis problemų visuomenei, taip pat grėsmių atminties institucijoms.

Po pranešimų sesijos konferencijos dalyviai ir svečiai buvo pakviesti į diskusiją, kurioje Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. R. Gudauskas, Estijos nacionalinės bibliotekos direktorė Janne Andresoo, Lenkijos nacionalinės bibliotekos direktorius dr. Tomaszas Makowskis ir Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė svarstė apie nacionalinių bibliotekų partnerystę ir bendradarbiavimą, neišvengiamus skaitmeninės eros keliamus iššūkius. Diskusiją moderavo žurnalistė, muzikologė Gerūta Griniūtė.

Skaitytojams pateikiame svarbiausias diskusijoje išsakytas mintis – jos rodo, kad Lietuvos, Estijos ir Lenkijos nacionalinės bibliotekos susiduria su panašiomis problemomis ir, spręsdamos jas kartu, gali pasiekti svaresnių rezultatų.

Gerūta Griniūtė: Bibliotekoms labai svarbu turėti tvirtus ryšius ir partnerius. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?

Renaldas Gudauskas: Visų pirma norėčiau palinkėti kuo geriausios sveikatos mūsų kolegai Latvijos nacionalinės bibliotekos direktoriui Andriui Vilkui, kuris šiandien pas mus negalėjo atvykti. Jis yra tas žmogus, kuris maždaug prieš 30 metų pradėjo mūsų bendradarbiavimą – per tą laiką kartu su Latvijos ir Estijos bibliotekomis įgyvendinome nemažai labai gerų projektų. Politinis bendradarbiavimas ir partnerystė tarp kaimyninių valstybių turi plėstis. Neabejotinai norėtume aktyviau bendradarbiauti ir su kita kaimyne – Lenkijos nacionaline biblioteka.

Janne Andresoo: Esu tikra, kad yra daug sričių, kuriose galėtume bendradarbiauti, ir galimybių, kurių dar nepanaudojome. Puikiai mokomės vieni iš kitų. Partneriai iš Lietuvos ir Latvijos visada yra pirmieji kolegos, kurie išbando mūsų sumanymus, prisideda prie projektų ir idėjų įgyvendinimo. Parlamentinės ir mokslinės bibliotekos funkcijos, didieji duomenys, skaitmeninimas – tai sritys, kurios reikalauja tikrai didelio ir aktyvaus nacionalinių bibliotekų bendradarbiavimo.

G. Griniūtė: Kaip Lenkijos nacionalinė biblioteka numato stiprinti partnerystę su Baltijos šalių bibliotekomis?

Tomaszas Makowskis: Lenkiją ir Lietuvą sieja šimtmečių istorija ir bendradarbiavimas. Mūsų nacio­nalinės bibliotekos yra tvirtos ir puikiai atlieka savo funkciją. Esame ne tik dokumentų saugotojai, bet ir valstybės pažangos skatintojai. Sakyčiau, esame partneriai, bet norėtųsi aktyvesnio bendradarbiavimo. Turime bendrą istoriją, mūsų ekonominė situacija praėjusiame amžiuje buvo labai panaši, šiandienės mūsų piliečių, bibliotekininkų kartos augo panašiomis aplinkybėmis, panašioje santvarkoje. Tai mus jungia. Susiduriame su panašiais iššūkiais, todėl galime kartu ieškoti atsakymų, vykdyti bendras veiklas, mokytis vieni iš kitų. Mums, nedidelėms valstybėms, ypač svarbu dalintis patirtimi – tiek gerąja, tiek nesėkmėmis, nes suklydę kenčiame labiau nei didžiosios valstybės. Pirmiausia, manau, galėtume bendradarbiauti kurdami bendrą nacionalinių bibliotekų platformą – šias galimybes suteikia skaitmeninis pasaulis. Neabejotinai šiuo įrankiu turėtume naudotis ir drąsiau, ir brandžiau.

G. Griniūtė: Kaip dažnai keičiatės patirtimi ir mintimis?

T. Makowskis: Gana dažnai susitinkame – ir ne tik tokiose konferencijose, bet ir grupelėmis. Tokie susitikimai būna labai darbingi. Kalbame ir apie finansus, kadangi nėra tokios valstybės, kuri bibliotekoms užtikrintų pakankamą finansavimą. Turime nuspręsti, ką pirmiausia daryti, kad išgyventume. Tai, kad galime skaityti, nėra savaime suprantama, kažkas turi išmokyti tai daryti, turime išmokti pajausti skaitymo džiaugsmą. Būtent dėl to bibliotekos yra svarbios. Bibliotekos, ypač nacionalinės, centrinės, kurios atsakingos už šalies bibliotekų sistemą, turi ateitį. Žmonės bibliotekomis ir bibliotekininkais pasitiki. Kalbėdamas su bibliotekininku, visada užmezgi akių kontaktą, bendravimas su bibliotekininku kitoks nei su mokytoju – jis niekada tavęs nevertins, nerašys pažymio, neteis.

G. Griniūtė: Gerbiama Ingrida, neseniai viešėjote Lenkijoje. Ar galėtumėte pasidalyti savo įžvalgomis apie bendradarbiavimą?

Ingrida Veliutė: Norėčiau pasitelkti vieną pavyzdį, kai prieš kelerius metus ieškojau lenkiško dokumento – žemėlapio, kuriame buvo minimi Druskininkai. Nuvykusi į Varšuvą, pirmiausia nuėjau į Nacionalinę biblioteką – ten sužinojau, kad suskait­menintą žemėlapį galiu rasti duomenų bazėje, o originalas man buvo parodytas apsilankius Varšuvos universiteto bibliotekoje. Turėjome ne tik bendrą istorijos laikotarpį – liko ir bendrų Lietuvai ir Lenkijai svarbių dokumentų, kurie nėra suskaitmeninti ir lengvai pasiekiami abiem tautoms. Žinoma, tai ne vienintelė priežastis bendradarbiauti. Labai svarbu turėti ryšių įvairiais lygmenimis – ne tik tarp politikų, bet ir tarp bibliotekininkų, nes mes susiję įvairiose srityse. Pavyzdžiui, praeityje turėjome bendrų rašytojų, o šiandien turime bendrų skaitytojų.

T. Makowskis: Jūs man priminėte, kad laikas bėga labai greitai. Prieš dvejus metus Vroclave vyko IFLA kongresas. Jame labai aktyviai dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos bibliotekininkai. Jie puikiai reprezentavo šį regioną, kuriame bibliotekos auga ypač greitai dėl Billo ir Melindos Gatesų fondo finansavimo. Mums svarbu savo ir kitų šalių vyriausybėms įrodyti, kad bibliotekas reikia finansuoti kaip aktualias, modernias institucijas, nežiūrėti į jas kaip į istorijos kaupėjas ar popierių muziejus. Norėčiau patikinti, kad milijonus puslapių per metus (pernai – apie 3 mln. dokumentų) suskaitmeniname ne tik tam, kad apsaugotume savo fondus, bet ir tam, kad suteiktume vartotojams galimybę laisvai jais naudotis. Šiandienė Lenkijos nacionalinės bibliotekos misija – atviri fondai. Atvirumas svarbu ir kalbant apie bendradarbiavimą. Įvairiuose Baltijos šalių bib­liotekų fonduose yra ir kitoms šalims įdomių, aktualių dokumentų. Kai visus juos suskaitmeninsime, galbūt tuomet galėsime įvertinti visą mūsų bendrą istoriją, susidaryti bendrą paveikslą.

Rūta Prūsevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė (vaizdo klausimas ekrane – Red.): Bendradarbiaudami kuriame proveržį. Instituciniam proveržiui reikalingos vietos ir užsienio partnerystės. Kokia strategija, jūsų manymu, yra naudingesnė: konkurencinė kova ar bendradarbiavimas?

J. Andresoo: Prieš kelerius metus teko kovoti dėl Estijos nacionalinės bibliotekos pastato rekonstrukcijos finansavimo. Iš kultūros ministro išgirdau: įrodykite, kad tai svarbu. Pyktelėjau: kodėl aš turiu įrodinėti, juk akivaizdu, kad tai svarbu. Buvau naivi. Pagrįsti renovacijos poreikį svarbu, nes mes konkuruojame su kitomis institucijomis, turime parodyti, kad esame reikalingi visuomenei. Ši konkurencija yra normali, todėl reikia tai priimti. Konkurencija tarp nacionalinių bibliotekų taip pat visada egzistavo. Išduosiu: šiek tiek pavydžiu, kad kolegos Lietuvoje turi tokią puikią biblioteką – pastatas renovuotas iš esmės, modernizuotas tiesiog tobulai. Tai – puikus pavyzdys, kuriuo galime sekti ir tikriausiai seksime. Mūsų konkurencija profesionali: lyginamės vieni su kitais, mokomės ir kartu bendradarbiaujame.

R. Gudauskas: 2014 m. buvau atsidūręs panašioje situacijoje – reikėjo baigti bibliotekos rekonstrukciją, trūko lėšų. Lietuvos Respublikos premjerui tuomet pasakiau: Nacionalinės bibliotekos rekonstrukcija privalo būti nacionalinis prioritetas. Kai atvykau antrą kartą, pakartojau tą patį. Toks prioritetas galiausiai buvo suteiktas.

I. Veliutė: Manau, į klausimą apie konkurenciją galima pažvelgti ir plačiau. Vyriausybė jaučia ir žino nacionalinės operos, filharmonijos, bibliotekos poreikius. Norime padėti visiems, bet finansai yra riboti. Šiuo metu stengiamės visų nacionalinių institucijų vadovus sukviesti prie vieno stalo, kad jie rastų sprendimą, kaip dalintis žiniomis ir bendradarbiauti tarpusavyje. Tai nebus lengva, bet pasistengsime, kad visos nacionalinės institucijos ir jose dirbantys žmonės būtų laimingi.

T. Makowskis: Konkurencija nėra blogas reiškinys. Pavyzdžiui, konkurencija tarp viešųjų, mokyklų ir akademinių bibliotekų. Tiesa, jose reikalingi skirtingi įgūdžiai, vykdoma kitokia veikla. Biblioteka, kurią atsimename iš vaikystės, nebėra tokia pati. Taigi mūsų bibliotekos turi rasti būdų, kaip tobulėti ir augti.

G. Griniūtė: Keičiantis visuomenei, aplinkai, bibliotekos turi prisitaikyti. Kokie yra pokyčių privalumai, o gal transformacijos niekur neveda?

R. Gudauskas: Nuolat kalbame apie didžiuosius duomenis, dirbtinį intelektą, žmogaus ir kompiuterio sąveiką. Viena vertus, svarbi bibliotekų funkcija yra informacijos valdymas, kita vertus, svarbus ir mokymasis visą gyvenimą. Turbūt neįmanoma atrasti naujo universitetų vaidmens neatradus naujo vaidmens bibliotekoms.

T. Makowskis: Kai žmogui buvo 25-eri, biblioteka buvo vienokia, kai jam – 60 metų, ji jau kitokia. Biblio­tekininkai supranta, kad viskas gyvenime keičiasi: ir technologijos, ir vartotojų lūkesčiai. Ir mes tam pasirengę. Būtent todėl būti bibliotekininku yra malonu! Mes žinome, kad keisimės visą laiką. Į dabartį norime perkelti ne senovės gyvenimą, o tekstus ir žinias. Bibliotekininkas yra tiltas tarp senovės ir dabarties. Tuo tiltu būti smagu. Mums būtina keistis taip pat greitai, kaip kinta visuomenė ir technologijos. Kitos išeities tiesiog nėra.

J. Andresoo: Kalbant apie pokyčius ir jų spartą, didelė problema – skaitmeninė atskirtis. Nepasiturintys ar pagyvenę žmonės nespėja su technologijomis. Kokiu greičiu keisimės, priklauso nuo silpniausios grandies.

T. Makowskis: Lenkijoje situacija panaši. Reikia parengti bibliotekininkus mokyti vyresnius žmones naudotis technologijomis, nes nėra kitų institucijų, kurios galėtų tai daryti. Vaikai, jaunimas mokosi mokyklose ir universitetuose, o kur mokosi vyresnieji? Bibliotekoje. Todėl norime išsaugoti kaimų ir miestelių bibliotekas. Technologijos keičiasi taip greitai, kad nespėjame iš paskos, o ateityje tie tempai tik didės. Taigi mums bibliotekų reikia ir reikės.

R. Gudauskas: Neseniai dalyvavau Europos didžiųjų duomenų forume. Jame buvo kalbama apie technologijas, jų plėtrą, ilgalaikį didžiųjų duomenų vystymo horizontą. Žinote – jis yra jau už vienų metų. Technologijų greitis nesuvokiamas. Jei bibliotekos nesistengs eiti su jomis koja kojon, labai greitai taps tiesiog nereikalingos.

G. Griniūtė: O kokia bibliotekos vieta skaitmeninėje humanitarikoje?

R. Gudauskas: Manau, kad šioje srityje bibliotekos gali pirmauti. Puikus pavyzdys – „Europeanos“ projektas.

J. Andresoo: Bibliotekų vaidmuo skaitmeninėje humanitarikoje labai svarbus. Turime daug įvairių skaitmeninių duomenų, jų kiekis kasdien didėja. Nacionalinės bibliotekos yra atsakingos už tai, kad tie duomenys būtų prieinami įvairiais būdais. Kitas klausimas – kaip tai padaryti. Estijos nacionalinė biblioteka labai glaudžiai bendradarbiauja su mokslininkais, siekiame rasti geriausius būdus, kaip galėtume prisidėti prie skaitmeninės humanitarikos.

T. Makowskis: Mes savęs paklausėme: ko mokslininkams iš mūsų reikia labiausiai? Jiems mūsų kolekcijų reikia internete. Taigi nusprendėme viską suskaitmeninti. Negalime greitai sukurti naujų paslaugų, todėl pasirūpinsime, kad mūsų turima medžiaga būtų pasiekiama greitai ir paprastai. Taip pat labai svarbu kataloguoti dokumentus ir tai daryti greitai. Kataloguojame 24 valandas per parą – kiekviena nauja knyga, pasiekusi biblioteką, iškart atsiranda kataloge. Ji tikrai negali gulėti ant stalo tris savaites ir laukti savo eilės, kol tai bus padaryta! Mokslininkams informacijos reikia čia ir dabar, jie neturi laiko laukti. Jeigu vėluosime, jie ras kitų informacijos šaltinių.

G. Griniūtė: Ar skaitmeniniu paveldu naudojamasi pakankamai?

J. Andresoo: Naudojimas priklauso nuo to, ar skaitmenintos kolekcijos yra lengvai prieinamos, kaip vyko pats skait­meninimas. Estijoje kol kas suskaitmeninta tik 15 proc. kolekcijų. Tikimės, kad artimiausiu metu pavyks suskaitmeninti daug medžiagos. Be jokios abejonės, naudojamumui įtakos turi pateikimas: kuriose interneto platformose paveldas pasiekiamas, ar patogios, patrauklios vartotojo sąsajos.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, LRT direktorė (vaizdo klausimas ekrane – Red.): Šiais laikais kūrybiškumas vis labiau vertinamas. Pavyzdžiui, vadybos principų galima išmokti, perskaityti vadovėliuose, o štai kūrybiško mąstymo taip paprastai neišmoksi. Nacionalinės bibliotekos yra svarbi minties raidos, diskusijų ir, žinoma, mokslinių tyrimų platforma. Ar to pakanka, kad jos būtų pripažintos pasaulinėmis?

T. Makowskis: Biblioteka yra tokia vieta, kur visi turi jaustis laisvai ir kūrybiškai. Taigi bibliotekos yra ne tik paslaugas teikiančios institucijos. Apskritai internetas yra pati didžiausia pasaulinė biblioteka. Tačiau jeigu kas galvoja, kad internetas pakeis viešąsias bibliotekas, tai klysta. Žmonėms reikia kūrybiškumo priebėgų, kitų žmonių šalia. O tai suteikia bibliotekos.

I. Veliutė: Manau, kad bibliotekos šiuo metu jau yra pakankamai kūrybiškos. Tokios veiklos pavyzdys – bibliotekėlės paplūdimiuose, įvairios vyresnių žmonių pritraukiančios veiklos.

R. Gudauskas: Kūrybiškumas yra daug svarbesnis nei visos kitos savybės ir gebėjimai. Ko aš pasigendu bibliotekose? Pirmiausia plačių užmojų turinčių, kitaip pasaulį matančių skaitytojų. Kad tokių skaitytojų pritrauktume, mums reikia sukurti daug svarbių dalykų, mūsų darbuotojai turi įgyti atitinkamų kompetencijų, savo veiklą turime perkelti į aukštesnį lygį. Kūrybiškumas neabejotinai yra mūsų strategijos dalis.

J. Andresoo: Kūrybiškumas – viena svarbiausių bibliotekų vertybių, jis įkvepia žmones. O bibliotekoje gimsta sumanymai, mintys, ji padeda atsiskleisti vartotojų kūrybiškumui.

Janis Krēsliņš (klausimas iš auditorijos – Red.): Skaitymas pasikeitė iš esmės. Daugybė tyrimų rodo, kad tam tikrose demografinėse grupėse neskaitoma arba skaitoma ne taip, kaip tikimasi. Auga visa karta, kuriai biblioteka neatrodo patraukli. Dažnai jauni žmonės į biblioteką eina tik dėl aplinkos, nesinaudoja jose sukauptu turtu, kolekcijomis. Biblioteka virsta tarsi madinga kavine. Kaip ketinate kovoti su šiuo iššūkiu, kaip integruosite į bibliotekas naujuosius emigrantus?

T. Makowskis: Esu bibliotekų istorikas ir norėčiau patikinti, kad bibliotekų istorijoje akivaizdžių atsakymų nebuvo ir nėra. Rezultatai išryškės ilgainiui. Tai nėra pirmoji revoliucija, kurią tenka išgyventi bibliotekoms. Prisiminkime, kaip bibliotekos atrodė XV a., kaip keitėsi XIX a., su kokiais pokyčiais susidūrėme XX a. 9–10-ajame dešimtmečiuose. Per tris pastaruosius dešimtmečius pasikeitė kone viskas!

Bibliotekos atsakingos už visuomenę, ne visuomenė už bibliotekas. Man atrodo, turėtume pasiūlyti kai kuriuos atsakymus tiems vartotojams, kurie naudojasi biblioteka galbūt netradiciniais, neįprastais būdais. Kai kurių iššūkių neįmanoma numatyti ir pasiruošti iš anksto. Pavyzdžiui, jūsų minėtai naujųjų emigrantų integracijai. Bet kai ką galime nuspėti. Pavyzdžiui, šiandienis jaunimas internetu naudojasi taip, kaip vyresnė karta naudojasi elektra. Tiesiog jaunimui jis visada buvo. Jaunuoliai net nesusimąsto apie tradicinį ar netradicinį naudojimosi biblioteka būdą. Naudojimasis dabar yra kitoks. Be to, net ir jaunimą galima skaidyti į kelias kartas, kurių poreikiai skiriasi: dešimtmečiams ir penkiolikamečiams reikia siūlyti skirtingas paslaugas, kviesti juos į biblioteką skirtingai.

J. Andresoo: Estijos nacionalinėje bibliotekoje suprantame, kad negalima ignoruoti šio klausimo. Turime problemą, bet dar nežinome, kaip ją apibrėžti, neturime plano. Ketiname atlikti visuomenės tyrimą, kad išsiaiškintume jaunų vartotojų skaitymo įpročius.

R. Gudauskas: Lietuvos nacionalinė biblioteka gali didžiuotis Vaikų ir jaunimo literatūros departamentu ir puikiais jame dirbančiais specialistais. Jie šią problemą sprendžia kasdien. Internetas ne tik suteikia galimybių, bet ir gali jas naikinti. Todėl labai svarbu į biblioteką pritraukti nuo mažų dienų. Mūsų biblioteka tai jau daro.

„Tarp knygų“ informacija