Italų kalbininko prof. dr. G. Michelini’o paskaita apie lietuvių kalbą

Sausakimšoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje italų kalbininkas prof. dr. Guido Michelini lietuvių kalbos gerbėjams ir puoselėtojams skaitė paskaitą „Lietuvių kalbos pranašumas kai kurių „didžiųjų“ Europos kalbų atžvilgiu“. Paskaitoje analizuoti lietuvių, lotynų, senosios graikų, net italų kalbų panašumai, pabrėžtos šių kalbų skirtybės, taip pat aptarta kultūrinių, kalbinių ryšių įtaka kalboms ir jų vartojimui.

Dažnam užsieniečiui siekis pramokti lietuvių kalbos tampa nemenku išbandymu. Nors lietuvių kalba greičiausia netaps universalia bendravimo priemone, praversiančia bet kurioje pasaulio šalyje, italų kalbininkas G. Michelini, ne vienerius metus tyrinėjantis lietuvių kalbą ir puikiai kalbantis lietuviškai, savo pavyzdžiu įrodo, kad lietuvių kalba užsieniečiui gali būti labai įdomi, patraukli ir artima.

Profesorius yra Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys akademikas, 1970–1974 m. Bolonijos universitete studijavo klasikinę filologiją, 1975–1976 m. Vilniaus universitete (VU) – baltų kalbotyrą. 1981 m. VU apgynė mokslų kandidato disertaciją „Teksto lingvistika ir indoeuropiečių prokalbė: pasyvas“, 1988 m. – daktaro disertaciją „Laiko, veikslo ir nuosakos kategorijos ir jų funkcionavimas baltų kalbose“.

1978–1987 m. G. Michelini dėstė Milano katalikų universitete, 1987–1994 m. – Potencos universitete. Nuo 1994 m. dirba Parmos universitete, kur dėsto ir baltų filologiją. 1979 m. Vilniaus universiteto, 1993 m. ir 1995 m. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. 2000 m. Klaipėdos universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą. Kalbininkas tiria senovės lietuvių kalbos paminklus, nagrinėja prūsų kalbos problemas. Jam nesvetima ir vertėjo duona: 1990 m. į italų kalbą išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ (La selva di Anykščiai), o 1991 m. – „Sibiro lietuvių dainas“ (Canti lituani dalla Siberia). Italų ir lietuvių spaudoje paskelbė straipsnių Lietuvos istorijos, lietuvių ir italų ryšių klausimais.

Paskaitą kalbininkas pradėjo pasakojimu apie savo pažintį su lietuvių kalba. Dar mokykloje G. Michelini mokėsi lotynų kalbos, vėliau susipažino su senąja graikų, sanskrito kalbomis, studijavo klasikinę filologiją. Būtent sanskrito kalba profesorių paskatino atsigręžti į lietuvių kalbą.

G. Michelini svarstė, jog pasaulyje gyvuoja tiek kasdieniame gyvenime vartojamų, pasaulyje plačiai paplitusių, tiek tik rašytiniuose šaltiniuose regimų, kasdienėje komunikacijoje nebevartojamų kalbų. Anot jo, kalba visų pirma naudojama komunikacijai ir yra bendruomenės kodas, kuris veikia. „Vienas dalykas – tikra kalba. Kitas – mirusi. Lietuvių kalba – vienos tautos gimtoji kalba, vartojama nuolat, o tai nulėmė, kad pradėjau gilintis į lietuvių kalbą“, – kalbėjo G. Michelini.

Paskaitoje profesorius analizavo lietuvių ir lotynų, senosios graikų, net italų kalbų panašumus, taip pat pabrėžė šių kalbų skirtybes. Pasak profesoriaus, lotynų kalba nėra kieno nors gimtoji kalba. Ji tam tikra prasme yra mirusi kalba ir tai esmiškai skiria lietuvių kalbą nuo lotynų kalbos. „Lietuvių kalba funkcionuoja, o lotynų kalba, galima sakyti, nefunkcionuoja, todėl į lietuvių kalbą reikia žiūrėti truputį kitaip nei daug kas žiūrėjo iki šiol“, – svarstė kalbininkas.

G. Michelini prisipažino kritiškai žvelgiąs į kai kuriuos lietuvių ir lotynų kalbų sugretinimus. Pasak jo, teiginys, kad lietuvių kalba yra tokia kaip lotynų, nes turi linksnius, yra paviršutiniškas. Anot profesoriaus, svarbu atkreipti dėmesį, kokius linksnius turi kalbos ir kaip jie vartojami. Paskaitoje taip pat kalbėta, kad lotynų kalba turi gana menką dalyvių sistemą, o lietuvių kalbos sistema, G. Michelini’o teigimu, yra tobula.

Paskaitoje taip pat aptarta kultūrinių, kalbinių ryšių įtaka kalboms, jų vartojimui, įvairių kalbų skoliniai, regimi lietuvių kalboje.

Visa paskaita vaizdo įraše: