2019 m. rugpjūčio 7 d. – rugsėjo 29 d.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo eksponuojama Nijolės Dirvianskytės (g. 1944) – menininkės, tautodailininkės ir vienos ryškiausių Lietuvos naiviojo meno atstovių – tapybos paroda.
Savarankiškai tapyti menininkė pradėjo 36 metų, kaip pati teigia, įkvėpta mamos tautodailininkės Jadvygos Dirvianskienės, kurios pomėgis piešti spalvotais pieštukais, megzti, kurti dekoratyvius nėrinius lydėjo Nijolę jau ankstyvoje vaikystėje. Vėliau N. Dirvianskytė įgūdžius lavino Vilniuje, dailės studijoje „Paletė“, kurioje jos mokytojai buvo tapytojas Rimas Zigmas Bičiūnas ir grafikas Vladimiras Nesterenko.
N. Dirvianskytės kūriniuose vaizduojami motyvai varijuoja nuo siužetų iš jos, kaip gamtos mokslų daktarės, aplinkos iki kasdienybės akimirkų ar vaikystės, praleistos devynerius metų trukusioje tremtyje Sibire, atsiminimų: žiemos peizažų, tautosakos elementų, scenų iš asmeninio gyvenimo, artimųjų portretų. Nors naivusis menas Lietuvoje neretai siejamas su konservatyvia tautodailės tradicija, N. Dirvianskytės tapyba nepaiso apribojimų, yra vizionieriška, kupina šviesių įspūdžių. Joje dera tiek lietuvių tradicijos, tiek jos – profesionalios chemikės – patirtis ir laboratorijos aplinka, fantastinių proporcijų paukščių ar gyvūnų motyvai, medžių žydėjimas, gėlių kompozicijos, didmiesčių vaizdai ar kelionių įspūdžiai.
N. Dirvianskytės teigimu, jos kaip chemikės darbas buvo ne mažiau kūrybingas nei tapyba, o laboratorijoje įgyta patirtis leido jai į tapybą žvelgti chemikės žvilgsniu, nematant didelio skirtumo tarp kolbų ir dažų tūbelių. Beveik visą gyvenimą pradirbusi Mokslų akademijos institute, laboratorijoje N. Dirvianskytė eksperimentuodavo su biologiškai aktyviomis medžiagomis ieškodama naujų galimų gydomųjų junginių vaistų gamybai. Panašaus mėgavimosi eksperimentais kupina ir N. Dirvianskytės tapyba, kurioje sekama impresionistine tradicija – paveiksluose vyrauja nuotaikingos, šviesios, ryškios spalvos, ekspresyvūs potėpiai, naiviajam menui būdingas perspektyvos nesilaikymas, vaikiškas pasaulėvaizdis.
Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios menininkė aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2005 m. N. Dirvianskytei suteiktas meno kūrėjo statusas, 2015 m. jai skirta Monikos Bičiūnaitės premija (pirmoji vieta). Jos kūrinių yra įsigiję muziejai, tarp kurių – MO muziejus Vilniuje, privačios kolekcijos.
Išpopuliarėjęs XX a. pradžioje, užsienio meno kontekste naivusis menas niekada neprarado aktualumo. Nepaisantis akademinių išraiškos normų, dažniausiai savamokslių kūrėjų praktikuojamas naivusis menas neretai tampa tarptautinių meno bienalių dalimi (pvz., Massimiliano Gioni 2013 m. organizuota Venecijos bienalė „Il Palazzo Enciclopedico“), yra įtraukiamas į pasaulinių meno centrų (pvz., į Tate‘o muziejaus Jungtinėje Karalystėje) programas, jo kolekcijos saugomos specialiai sukurtose institucijose. Šio žanro atstovai – prancūzas Henri Rousseau (1844–1910) ar kartvelų tapytojas Nikas Pirosmani (1862–1918) yra plačiai pripažinti tarptautiniu mastu.
N. Dirvianskytės paroda „Naivusis menas – pilnas gyvybės“ kvietė į šį žanrą pažvelgti atsisakant išankstinių nuostatų ir siūlo kartu patyrinėti nuotaikingą menininkės tapybos pasaulį. „Naivusis menas – pilnas gyvybės“ kvietė susipažinti su N. Dirvianskytės kūriniais Nacionalinės bibliotekos ekspozicijų erdvėje po daugiau nei 30 metų pertraukos – 1986-aisiais jos darbai eksponuoti kartu su mamos J. Dirvianskienės kūryba.