„Kalbos klubas“, skirtas Vasario 16-ajai
Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga „Kalbos klube“ prof. dr. Jolanta Zabarskaitė ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Antanas Smetona aiškinosi, kada nusistovėjo moderni, Lietuvos valstybėje iki šiol vartojama abėcėlė. Jos įtvirtinimu laikomi 1901 metai, kai ji buvo pateikta Petro Kriaušaičio Lietuviškos kalbos gramatikoje, tačiau beveik tokią, kokia yra dabar, Vincas Kudirka pateikė dešimtmečiu anksčiau savo Statrašos ramščiuose (1890). Nuo dabartinio raidyno Kudirkos abėcėlė skyrėsi tik dviem raidėmis: dar nebuvo ū ir jau nebebuvo ł. Tai kas buvo šiuolaikinės abėcėlės autorius? Kudirka? Jablonskis? O gal Kriaušaitis? Kas jis toks? (Žinantieji Lietuvos kultūros istoriją – nesišypsokite, tai provokacija).
Ar lietuviška abėcėlė XX amžiuje buvo pakliuvusi į emocines visuomenės bangas, panašias į tas, kokios buvo kilusios dėl trijų raidžių XXI amžiuje? Juk 1933 metais garbūs kalbininkai planavo panaikinti nosines raides.
„Kalbos klube“ jau kalbėta, kad abėcėlę galima skaityti kaip kultūros ženklus. Iš šio pokalbio aiškėja, kad tai ir labai svarbus politinis įrankis.
Naudingo žiūrėjimo!